(Reuters nuotr.)

Dviprasmiška Lietuvos saugumo padėtis

Dviprasmiška Lietuvos saugumo padėtis

Šalies saugumo tarnybos akcentuoja nemažėjančias išorės grėsmes, tačiau visuomenė labiausiai nerimauja dėl gyventojų senėjimo, emigracijos ir skurdo. Sutariama tik dėl to, kad saugumo būklė labai priklauso nuo visų šalies žmonių nuostatų, lūkesčių ir atsparumo grėsmėms.

Balandį Valstybės saugumo departamentas (VSD) ir Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas (AOTD) prie Krašto apsaugos ministerijos viešai pateikė bendrą grėsmių vertinimo ataskaitą. VSD visuomenei pristatė ir 2016 m. veiklos ataskaitą. Šie dokumentai leidžia susidaryti neblogą vaizdą, kokia yra Lietuvos saugumo padėtis ir didžiausios grėsmės. Tačiau nemaža dalis potencialių pavojų lieka uždengti informacijos įslaptinimo žymomis ar išlenda tik atsitiktinai į viešumą praslydus atskiriems faktams.

Įdomus sutapimas, kad bemaž tuo pat metu, kai visuomenei buvo pateikiamos minėtos ataskaitos, Seime pradėtas tyrimas dėl socialdemokrato Mindaugo Basčio ryšių su Rusijos energetikos bendrovės „Rosatom“ atstovais, o kiek vėliau generalinis prokuroras kreipėsi į Seimą su prašymu liberalui Gintarui Steponavičiui panaikinti teisinę neliečiamybę dėl netinkamų ryšių su Lietuvos verslininkais. Įtariama, kad koncernas „MG Baltic“ siekė daryti įtaką G. Steponavičiaus, o galbūt ir viso Liberalų sąjūdžio sprendimams.

Abu šie įvykiai tarsi nesusiję, bet galiausiai veda prie tos pačios grėsmingos išvados: pavojingiausios rizikos slypi ne išorėje, bet valstybės viduje. Per Lietuvos politikus bandoma iškreipti sprendimų priėmimo procesą, o tokia sisteminė veikla sėkmės atveju leistų net užvaldyti Lietuvos politinį elitą ir valstybės funkcionavimo mechanizmus. Skirtumas tik toks, kad M. Bastys, kaip išvadose nurodė Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, veikė prieš Lietuvos interesus priešiškos valstybės įmonės naudai, o G. Steponavičius (kaip ir įtarimų sulaukęs Eligijus Masiulis) galėjo veikti vienos iš šalies verslo organizacijų labui.

Tačiau šių atvejų VSD ir AOTD grėsmių ataskaitoje nerasite. Joje – išimtinai išorės jėgų keliamos grėsmės Lietuvai, o didžiausios jų yra Rusija bei „sisteminė Baltarusijos priklausomybė nuo Rusijos“. Šie pagrindiniai pavojų šaltiniai ne tik gali pakenkti Lietuvos saugumui įvairiose srityse – nuo karinės agresijos iki ekologinių bėdų, susijusių su „Rosatom“ plėtojamų atominių elektrinių statyba, – bet ir turi labai aiškių intencijų tai padaryti.

Apie Rusijos įmonės „Rosatom“ pastangas plėsti savo interesų lobizmą visoje ES ataskaitoje išties kalbama. Tačiau viena yra skaityti apie abstrakčius Rusijos energetikos politikos interesus, o visai kas kita – sužinoti apie konkrečių Lietuvos politikų veiksmus, kuriais priešiškos valstybės interesams atstovaujama turint parlamentaro mandatą.
Grėsmių šaltiniai

Kaip pabrėžė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktoriaus pavaduotoja Margarita Šešelgytė, saugumo situacijos vertinimas nuo 2015 m., kai pirmą kartą viešai paskelbtos žvalgybos institucijų apžvalgos, išlieka panašus. „Nuo 2016 m. skelbiamos bendros abiejų žvalgybos institucijų ataskaitos, kuriose visos grėsmės sujungtos į vieną analizę. Tai svarbu, nes iš esmės atitinka hibridinę strategiją, kurią Rusija taiko šiame regione, – teigė pašnekovė. – Grėsmės persidengia, o įvairios priemonės naudojamos paraleliai ar vienos po kitų, siekiant tų pačių tikslų. Sujungus analizes, tarkime, kibernetiniai iššūkiai vertinami ne tik karinėje perspektyvoje. Nuo 2016 m. taip pat daugiau kalbama apie migracijos iššūkį.“

(AP nuotr.)

Kaip nurodoma Nacionalinio saugumo grėsmių ataskaitoje, nederėtų nuvertinti Rusijos galimybių panaudoti karinę jėgą prieš kaimynus. „Ginklų žvanginimas“ nėra vien retorika – Rusijos gynybos biudžetas pastaraisiais metais buvo didinamas, nors visų kitų sričių finansavimas mažėjo. 2016 m. gynybos išlaidos siekė 4,7 proc. BVP ir tik 2017 m. biudžeto planuose numatyta apkarpyti karybos sektoriaus finansavimą.

Tačiau modernizuoti bei stiprinti šalies kariuomenę toliau lieka vienu svarbiausių Vladimiro Putino režimo prioritetų. Dar 2015 m. Maskva paskelbė planus Vakarų kryptimi sukurti tris naujas divizijas – tai buvo pateikta kaip būtinybė stiprinti atsaką NATO. Kaliningrado sritis taip pat intensyviai militarizuojama. Kaip nurodo Lietuvos žvalgybos tarnybos, 2016 m. čia dislokuotas Baltijos laivynas gavo du mažuosius raketų laivus, ginkluotus raketų kompleksais „Kalibr“, kurie taikinius gali sunaikinti 2 tūkst. kilometrų atstumu, taip pat įsigytos gynybai skirtos kranto raketų sistemos „Bal“ ir „Bastion“. Tokios priemonės Rusijos pajėgoms suteikia galimybę naikinti antvandeninius taikinius beveik visoje Baltijos jūros akvatorijoje. Realiai rusai gali kontroliuoti NATO laivų judėjimą jūroje ir kliudyti ja perkelti papildomas NATO pajėgas į Baltijos šalis.

Karinę grėsmę Baltijos kaimynėms didina ir tai, kad Baltarusijos kariuomenė faktiškai yra dalis Rusijos gynybos sistemos. Baltarusijos karinės pajėgos ne tik nuolat dalyvauja bendruose kariniuose mokymuose, bet ir padeda kurti bendrą Regioninę karinę grupuotę ir Bendrąją oro gynybos sistemą.

Žvalgybininkai neslepia, kad karinio konflikto atveju Baltarusijos karines pajėgas derėtų laikyti Rusijos gynybos sistemos dalimi, pradedant nuo keitimosi žvalgybine informacija ir baigiant tiesioginiu karinių vienetų dalyvavimu operacijose. Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka neturi jokių politinių svertų atsispirti Maskvos dominavimui. Baltarusija ne tik beveik 100 proc. dujų ir naftos gauna iš Rusijos, bet ir finansiniu bei informaciniu atžvilgiu smarkiai priklauso nuo Maskvos: apie 50 proc. visos prekybos vyksta su Rusija, ji suteikė 60 proc. paskolų, net apie 60 proc. informacinės erdvės Baltarusijoje užima rusiška žiniasklaida.

Žvalgybos ataskaitoje pabrėžiama, kad pastaruoju metu labai suintensyvėjo Rusijos ir Baltarusijos šnipinėjimo veikla. Šių šalių žvalgybos tarnybos renka informaciją apie Lietuvos gynybą, naujos ginkluotės įsigijimą ir jos modernizavimą, NATO karinį aktyvumą Baltijos regione ir infrastruktūrą, galimą papildomų pajėgų dislokavimą ir nuolatinę privalomąją pradinę karo tarnybą. Tačiau, kaip perspėja VSD ir AOTD, Rusijos specialiųjų tarnybų taikiniais gali tapti ne tik kariai. Neretai bandoma verbuoti su šios šalies bendrovėmis bendradarbiaujančius verslininkus arba energetikos, transporto sektoriuose dirbančius specialistus. Kaip nurodoma ataskaitoje, ypač aktyvi Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikla su Kaliningrado sritimi besiribojančiuose Lietuvos pasienio rajonuose – bandoma prasiskverbti į savivaldybes, teisėsaugos institucijas, mėginama paveikti vietos gyventojų nuotaikas.

Ypač aktyvi Rusijos tarnybų veikla su Kaliningrado sritimi besiribojančiuose Lietuvos pasienio rajonuose – bandoma prasiskverbti į savivaldybes, teisėsaugos institucijas, paveikti gyventojų nuotaikas.

Tiek su Kaliningrado sritimi, tiek su Baltarusija besiribojančios pasienio savivaldybės jau seniai laikomos didesnės rizikos zonomis. Viena vertus, per jas eina kontrabandos keliai, ir tai didina korupcijos riziką, taip pat dėl korumpuotų valdininkų kylančią politinės sistemos eroziją (Pagėgių savivaldybė garsėja kaip atskira respublika, kur vietos valdžia piktnaudžiauja įtaka).

Kita vertus, Lietuvos lenkų rinkimų akcijos kontroliuojamos savivaldybės šalia Baltarusijos dažnai yra tiesiog prastai valdomos, o visuomenės pilietiškumo požymių jose labai mažai. Netikėti vidaus tarnybų mokymai balandžio viduryje Šalčininkų rajono savivaldybėje atskleidė, kad ne tik savivaldos institucijos ar policija yra prastai pasiruošusios atremti hibridines grėsmes, bet ir vietos gyventojai nenusiteikę reaguoti į nežinomų ginkluotų asmenų išpuolius.

Ko bijome?

VSD ir AOTD parengtoje ataskaitoje nedaug vietos skiriama Lietuvoje besiformuojančioms grėsmėms, nors minimos su manipuliavimu tautinių mažumų bendruomenėmis susijusios rizikos, kraštutinių ideologijų ir ekstremizmo apraiškos, pavojus dėl kibernetinio pažeidžiamumo. Paklaustas apie tokio pasirinkimo priežastis, VSD generalinis direktorius Darius Jauniškis paaiškino, kad žvalgybos tarnyboms keliamas uždavinys visų pirma kovoti su iš užsienio kylančiomis grėsmėmis, o ne viduje besiformuojančiais negatyviais socialiniais ar ekonominiais procesais.

Tačiau būtent ekonominės ir socialinės grėsmės labiausiai rūpi Lietuvos visuomenei ir politikams. 2017 m. pradžioje Seime patvirtintoje naujoje Nacionalinio saugumo strategijoje taip pat išvardijama nemažai išorinių grėsmių, tačiau daug dėmesio skiriama ir vidaus pavojams: socialinei ir regioninei atskirčiai, skurdui, demografinei krizei, korupcijai ir net vertybių krizei. Vis dėlto atnaujintoje strategijoje grėsmių sąrašas gerokai trumpesnis, palyginti su 2012 m. priimta versija.

Visuomenės nuotaikas ir baimes labiausiai lemia su socialine ir ekonomine šalies gerove susijusių sričių būklė. Kaip rodo Kauno technologijos ir ISM Vadybos ir ekonomikos universitetų mokslininkų Ainiaus Lašo, Irminos Matonytės, Vaido Morkevičiaus ir Vaidos Jankauskaitės atlikti tyrimai (jų rezultatai publikuojami „Politologijos“ 2017 m. Nr. 1), labiausiai baiminamasi tų grėsmių, kurios gali pakenkti šalies ekonominei ir socialinei pažangai.

Vertinant skalėje nuo 0 iki 7, vidutiniškai grėsmingiausiomis įvardytos valstybės vidaus problemos: senėjanti visuomenė, emigracija, nedarbas, socialinė nelygybė, alkoholio ir narkotikų vartojimas (žr. 1 grafiką).

Informaciniai karai ir propaganda, kibernetinės atakos ar karinė Rusijos agresija vertintos taip pat gana aukštai, tačiau vidutiniškai gerokai žemesniu balu nei socialinės ir ekonominės grėsmės. Be to, kaip pabrėžė tyrimo autoriai, kalbant apie Rusijos karinės agresijos grėsmę, užfiksuotas gerokai didesnis standartinis nuokrypis nuo vidutinių reikšmių. Visuomenėje aiškiai nesutariama, kaip vertinti šį pavojų: vieniems jis atrodo labai reikšmingas, kitiems – ne. Kaip mažiausiai grėsmingos įvardytos rizikos, susijusios su nepakankama tautinių bendrijų integracija, didėjančia islamo religijos ir kultūros įtaka, krikščioniškųjų vertybių nykimas, nerimas dėl NATO subyrėjimo ir galiausiai – galimos kosminės katastrofos.

Ekonominės ir socialinės grėsmės yra artimos arba net asmeninės, o „kietojo“ saugumo klausimai – tolimesni ir fiziškai, ir emociškai.

Kaip teigė minėto tyrimo vadovas A. Lašas, skirtingas visuomenės santykis su grėsmėmis paaiškina, kodėl žmonės labiau pabrėžia socialines ir ekonomines grėsmes, o ne, tarkime, karines: „Visų pirma, ekonominės ir socialinės grėsmės yra artimos arba net asmeninės, o „kietojo“ saugumo klausimai tolimesni ir fiziškai, ir emociškai. Palyginkime, kiek iš mūsų visuomenės narių pažįsta ekonomiškai vargstančių žmonių ir kiek – konflikto zonose sužeistų ar tik ten buvusių kareivių. Manau, kad skirtumas matuojamas dešimtimis kartų. Antra, „kietojo“ saugumo grėsmės yra labiau hipotetinės. Lietuvoje nei karo, nei teroro išpuolių nėra. Todėl jos vertinamos kiek atsainiau. O ekonominės ir socialinės grėsmės atspindi šiandienius iššūkius.“

Pasak A. Lašo, būtent ekonominės ir socialinės apsaugos srityse mūsų valstybė visiškai neatliepia vadinamojo socialinio kontrakto su visuomene lūkesčių, o karinėje plotmėje valdžios institucijos tvarkosi gana gerai. Bent jau visuomenėje susidaro toks įspūdis, ir grėsmių vertinimai tai atspindi.

Visuomenė – saugumo šaltinis

Kaip 2016 m. VSD veiklos ataskaitoje nurodo departamento direktorius D. Jauniškis, valstybės vadovams laiku pateikiama informacija apie pavojus, perspėjimas apie galimas grėsmes, jų identifikavimas yra „bene svarbiausias žvalgybos vaidmuo“. Tačiau pripažįsta, kad itin svarbu didinti ir visuomenės informuotumą apie kylančias grėsmes, nes visuomenės „sąmoningumas ir atsparumas Rusijos skleidžiamai propagandai gali lemti valstybės likimą“.

Kaip ir daugelyje kitų posovietinių valstybių, buvo įprasta karines ir saugumo žinybas ne tik atskirti nuo visuomenės, bet ir gana įtariai žiūrėti į pačius gyventojus.

Visuomenės informavimo ir net ugdymo saugumo klausimai ilgą laiką buvo užmiršti. Kaip ir daugelyje kitų posovietinių valstybių, buvo įprasta karines ir saugumo žinybas ne tik atskirti nuo visuomenės, bet ir gana įtariai žiūrėti į pačius gyventojus – kaip į galimą grėsmės šaltinį valdžios institucijoms ir nusistovėjusiai tvarkai. Tokie įpročiai susiformavo autoritarinėse valstybėse, kuriose režimo likimas priklauso nuo to, kaip efektyviai kontroliuojami piliečiai. Tačiau demokratinėse šalyse būtent visuomenės pasitikėjimas valstybe, jos institucijomis, įskaitant ir kariuomenę bei saugumo tarnybas, yra pagrindinis stiprybės ir atsparumo šaltinis. Arba priešingai – pažeidžiamiausia vieta, jei sutrūkinėję valstybės ir visuomenės ryšiai.

Lietuvos kariuomenė ir žvalgybos tarnybos jau aiškiai suvokia, jog, siekiant apsaugoti visuomenę, būtina ją pačią įtraukti, kad padėtų stiprinti saugumą. VSD 2016 m. įsteigė pasitikėjimo liniją, pradėjo viešą informacinę kampaniją, kurioje kvietė pranešti apie įtarimų keliančius atvejus. Kaip teigė VSD atstovai, šis žingsnis pranoko lūkesčius – pirmomis informavimo dienomis sulaukta po šimtą skambučių. Nors nemaža dalis pranešimų nebuvo reikšmingi, apie 30 proc. iš jų pasirodė esantys verti patikrinti. Augantis VSD atvirumas ir bendravimas su visuomene šiai institucijai padėjo sulaukti didesnio pasitikėjimo. Kaip rodo „Baltijos tyrimų“ vykdomos apklausos, pasitikėjimas VSD 2016-aisiais išaugo nuo 53 iki 57 proc. (žr. 2 grafiką).

Nors viešojoje erdvėje yra gana daug pranešimų apie Rusijos keliamas grėsmes, galima pasidžiaugti, kad Lietuva nesusiduria su kitais saugumo iššūkiais, kurie kelia grėsmę nemažai daliai kitų Europos valstybių gyventojų, – visų pirma, teroro išpuoliais. Daugumos ES ir NATO šalių saugumo tarnyboms didžiausią galvos skausmą pastaraisiais metais kelia radikalūs ekstremistai, kurie būtų pajėgūs surengti išpuolius prieš civilius gyventojus ar pareigūnus. Nors smarkiai padidintos saugumo priemonės, Europoje periodiškai įvyksta daugiau ar mažiau aukų pareikalaujančių teroro aktų.

Lietuvoje šiuo atžvilgiu gana ramu. Kaip ataskaitoje pranešė VSD, 2016 m. stebėta apie 70 asmenų, kurie dėl radikalių islamistinių pažiūrų galėtų kelti grėsmę nacionaliniam saugumui. Rizikingiausiai grupei priskirtas tik vienas žmogus, kuris remia „Islamo valstybę“ ir norėtų dalyvauti džihade Sirijoje. Tačiau jis sulaikytas dėl narkotinių medžiagų laikymo, pareigūnai atlieka ikiteisminį tyrimą. Dar keturi asmenys buvo priskirti antrai pagal pavojingumą rizikos grupei, bet du iš jų išvykę iš Lietuvos. Pernai VSD taip pat nustatė du žmones, kurie dėl neprognozuojamo elgesio ir teiginių buvo įvertinti kaip riziką keliantys bei linkę į saviradikalizaciją, galintys tapti vienišais teroristais („vienišais vilkais“). Informacija apie juos perduota Lietuvos kriminalinės policijos biurui – jis stebi šiuos asmenis.

Saugumo padėtį Lietuvoje vertinant platesniame kontekste būtų galima teigti, kad mes esame ganėtinai saugūs, palyginti su daugelio kitų pasaulio šalių gyventojais. Nors mūsų visuomenė nuolat jaučia socialinės ir ekonominės gerovės stygių, daugelyje kitų saugumo sričių esame pranašesni: Lietuvoje daug mažesnė terorizmo, vidaus konfliktų ar gamtos stichijų rizika.

2016 m. JAV Ekonomikos ir taikos instituto (Institute for Economics and Peace) pateiktame Globaliame taikos indekse Lietuva užėmė 37 vietą iš 163 valstybių ir aplenkė tokias šalis kaip Italija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė ar JAV. Tad didžiausias iššūkis stiprinti saugumą ir toliau tenka mūsų politikams ir pačiai visuomenei.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų
посмотреть

t-marka.ua/ru/content/avtorskoe-pravo