(Reuters nuotr.)

Karo Donbase spąstuose įstrigusios ir Ukraina, ir Rusija

Karo Donbase spąstuose įstrigusios ir Ukraina, ir Rusija

Nors visi supranta, kad „Minsko 2“ susitarimas miręs, nė viena šalis nežino kelio iš aklavietės.

2014 m. balandžio 12 d. buvęs Rusijos karininkas Igoris Girkinas, dar žinomas kaip Strelkovas (Šaulys), su keliais tuzinais vyrų slapta kirto Ukrainos sieną ir, užėmęs Slovjanską, nedidelį Donbaso regiono miestą, sukėlė kruviniausią karą Europoje nuo XX a. paskutinio dešimtmečio.

Siekdamas sudaryti stiprumo įspūdį, istorinių mūšių rekonstrukcijas mėgstantis I. Girkinas apsimetė esąs iš Rusijos specialiųjų pajėgų, o savo vyrams liepė kasnakt važinėti dviem šarvuočiais, kad atrodytų sutelktos didelės pajėgos. Realiai jo armijoje visada buvo iki 600 vyrų – daugiausia kazokų ir panašių į jį karo ištroškusių oportunistų.

Ką tik Krymą praradusi ir po Maidano revoliucijos funkcionuojančios valdžios ar karinės vadovybės neturinti Ukraina buvo priblokšta. Rusijai telkiant pajėgas prie jos sienos, dauguma stebėtojų (ir dalyvių, tokių kaip I. Girkinas) tikėjosi staigios invazijos ir aneksijos. Bet Kremlius sukūrė pilietinio karo parodiją ir vyriausybę Kijeve absurdiškai vaizdavo kaip „fašistinį“ režimą, o separatistus – kaip kovotojus už laisvę. Kai Ukrainos kariuomenė atžygiavo bandyti susigrąžinti Donbaso, I. Girkinas su savo kovotojais užėmė pozicijas psichiatrijos ligoninėje Slovjansko pakraštyje ir pacientais prisidengė kaip skydais.

Šiandien psichiatrijos ligoninės griuvėsiai, panašūs į sceną iš Stalingrado mūšio, simbolizuoja iš esmės teatrą primenančio konflikto, kuris kainavo 10 tūkst. gyvybių ir dėl kurio 1,7 mln. žmonių liko be namų, beprotybę. Bet oficialiai Rusija ir Ukraina nekariauja. Palaikomi diplomatiniai ryšiai, vyksta tarpusavio prekyba. Ukraina konflikto teritoriją eufemistiškai pavadino „antiteroristinės operacijos“ (ATO) zona. Daugumai žmonių, kuriuos užgriuvo karas, nerūpi, kas jį pradėjo ir kaip jį vadina.

„Esu prieš visus“, – sako inžinierė Liudmila Prichodko, gyvenanti atstatytame pastate tarp ligoninės griuvėsių. (Konflikto zonoje gyvenančių civilių vardai – pakeisti.) Atsisakius palaikyti nepripažintą Donecko liaudies respubliką (DNR), jai teko bėgti iš Donecko. Moteriai ir Rusija, ir Ukraina atrodo vienodai svetimos: „DNR tokius žmones kaip aš laiko priešais. Ukraina mus mato kaip potencialius separatistus.“

Suskaldyta tauta

Popieriuje dviejų Ukrainos dalių siena neskiria. O realiai veikia keli pasienio kontrolės punktai, kuriuose dirba pasieniečiai ir muitininkai. Punktus kerta žmonės, gyvenantys separatistų valdomose teritorijose, bet dirbti, gauti pensijas arba tvarkyti biurokratines problemas jiems reikia Ukrainos pusėje. Andrejus Borisovas, per kontrolės liniją iš Ukrainos teritorijos gabenantis maisto, cigarečių ir pesticidų kontrabandą, pasakoja, kad tuo užsiima visi: muitininkai, vietos pareigūnai ir separatistai kitoje pusėje.

Dieną, kai Majorsko punktas atviras, būna gana ramu. Bet jį uždarius ir sutemus abi pusės apsišaudo minosvaidžiais, o niekieno žemėje gyvenantys žmonės slepiasi namuose. Ryte jie išeina apžiūrėti daržų, kuriuose žioji išmuštos duobės, renka bulvių ir šrapnelio derlių.

Ryte jie išeina apžiūrėti daržų, kuriuose žioji išmuštos duobės, renka bulvių ir šrapnelio derlių.

Netoliese, Avdijioje, prieš kelis mėnesius tapusioje karštuoju tašku, šaudoma intensyviau. Neseniai žuvo keturi civiliai. Ukrainos kariuomenės 72-osios brigados vadas Aleksandras Samarskis sako, kad pagrindinis tokio, atrodytų, beprasmio šaudymo tikslas – separatistų poreikis stiprinti kovinę dvasią, palaikyti karių aktyvumą ir discipliną. Tas pats galioja ir jo kariams, be rotacijos čia dislokuotiems jau daugiau kaip septynis mėnesius. Kariuomenė daug geresnės formos, nei buvo prieš trejetą metų, bet alkoholis ir narkotikai Kijevui tapo rimta problema, kad net teko atsiųsti nacionalinę gvardiją – sukarintas policijos pajėgas. Du nacionalinės gvardijos nariai išsitraukę išmanųjį telefoną neprašyti rodo vaizdo įrašą su girtais karininkais, geriančiais kontrabandinį alkoholį, ir konfiskuotais maišeliais, pilnais baltų miltelių.

(AP nuotr.)

Tųdviejų gvardiečių istorija verta dėmesio. Prieš trejetą metų Maidano demonstracijoje jie buvo priešingose barikadų pusėse: vienas, sukarintos policijos pareigūnas iš Charkovo, buvo pakviestas ginti prezidento administracijos, kitas, iš Kijevo, buvo protestuojantis studentas. Šiandien jie dirba viename poste. Tačiau tarp civilių toks solidarumas retas. Dauguma Avdijios gyventojų, pasak A. Samarskio, nėra jo pusėje. Ten toliau transliuojama Rusijos televizija, ir dauguma vietinių absurdiškai, nepaisydami kasdienių apšaudymų, dėl savo nelaimių kaltina Ukrainą, o ne Rusiją.

Prezidentui Petro Porošenkai, regis, svarbiau neprarasti Ukrainos pusę palaikančių kovotojų lojalumo, nei užkariauti širdis ir protus rytuose. Užuot rengusi kampanijas vietos rusakalbių paramai pritraukti, vyriausybė rūpinasi rusų kalbos kvotomis ukrainietiškuose kanaluose ir draudimais importuoti knygas rusų kalba. P. Porošenkos pozicijos gali būti silpnesnės, nei atrodo. Vasarį nedidelė grupė karių iš Ukrainos nereguliariųjų pajėgų ir savanorių blokavo traukinių eismą per kontrolės liniją – nutraukė krovinių srautus tarp separatistų teritorijų ir likusios Ukrainos. P. Porošenka priešinosi blokadai, bet jos šūkis „Ne – prekybai krauju“ prigijo.

Apklausos rodo, kad parama blokadai išaugo nuo 7 proc. iki daugiau kaip 50 proc.

Negalėdama jų įveikti, vyriausybė įvedė okupuotų teritorijų prekybos ir energijos blokadą. Tai sutrikdė padėtį Donecke. Separatistai atsakė – užgrobė visas turtingiausiam Ukrainos oligarchui Rinatui Achmetovui priklausančias akmens anglių kasyklas ir plieno bei cheminių medžiagų gamyklas. R. Achmetovas buvo ne tik didžiausias darbdavys okupuotose teritorijose, bet ir didžiausias geradarys, teikė humanitarinę pagalbą pagyvenusiems ir nepasiturintiems – iki 400 tūkst. maisto paketų per mėnesį. Separatistai paketų nebepriima, o 56 tūkst. R. Achmetovui už gerus atlyginimus dirbusių kalnakasių ir darbininkų prarado pajamas.

Pabandę protestuoti, R. Achmetovo darbininkai iš separatistų ir juos palaikančių rusų sulaukė grasinimų kartu su kyšiais. Kalnakasių protestai būtų sugriovę iliuziją, kad rusai bandė sukurti pavyzdinį sovietinių laikų proletariato miestą. Pustuščiame mieste palaikoma nepriekaištinga tvarka, pjaunama veja, švariai nušluojami šaligatviai. Donecke gyvenanti Oksana Mironova, valdanti vidutinį verslą Ukrainos pusėje, sako, kad separatistai bando įvesti valstybės simbolius ir atributus, kurti pastovumo įspūdį. Tačiau tai tebėra gangsterių valdoma teritorija: „Jie pasidažė lūpas, bet pamiršo nusiplauti kaklą.“

Tai tebėra gangsterių valdoma teritorija: „Jie pasidažė lūpas, bet pamiršo nusiplauti kaklą.“

Negalėdami pasiūlyti padorios ateities, separatistai pasitelkia sovietinės praeities simbolius. Gegužės 11-ąją trečiąsias savo „respublikos“ metines jie pažymėjo surengę sovietinio stiliaus paradą. Iš garsiakalbių griaudėjo žodžiai: „Šią dieną pasitinkame džiaugdamiesi ir didžiuodamiesi šlovinga praeitimi, tikėdami taikia ir laiminga ateitimi.“ Darbininkai, nešini balionais ir sovietinėmis vėliavomis, žygiavo kolonomis Lenino prospektu. Bet kai nėra darbo, ypač smunkant pramoninei gamybai, gali būti nelengva išlaikyti sovietinį fasadą.

Kad ir kaip dauguma Donecko gyventojų jaučiasi nusivylę „rusų pavasariu“, retas tiki, kad teritorija kada nors grįš Ukrainai. Bet ne tik Ukraina ir Rusija gyvena fantazijų pasaulyje. Taip pat Vakarai, kurių lyderiai toliau palaiko paliaubų susitarimą „Minskas 2“, nors privačiai pripažįsta, jog jis miręs.

Nuo to meto, kai „Minskas 2“ buvo pasirašytas prieš dvejus metus, jis buvo skirtas faktinei Rusijos pajėgų pergalei prieš Ukrainos kariuomenę maskuoti. Susitarime raginama, kad Maskva grąžintų sienos ir separatistų valdomų teritorijų kontrolę Kijevui, bet to ji niekada nedarys. O Ukrainai trūksta karinės galios ar Vakarų paramos atimti ją jėga. JAV nesutinka Ukrainos aprūpinti mirtinais ginklais, ką ir kalbėti apie kovojimą jos pusėje. Kai kurių Vakarų politikų tvirtinimu, būtų sąžiningiau ir produktyviau paskelbti, kad „Minskas 2“ mirė, ir ginkluotosioms taikdarių pajėgoms skirti užduotį prižiūrėti, kad būtų paisoma dabartinės separatistus ir likusią Ukrainą skiriančios linijos. Aiškinama, kad Ukraina prarastų tik dalį žemių, kurių, šiaip ar taip, nekontroliuoja. O likusi šalis išsivaduotų iš nuolatinio karo būsenos.

Problema tai, kad per daug šiame konflikte dalyvaujančių šalių yra suinteresuotos palaikyti tokią parodiją. Įkaitant ir P. Porošenką, ir Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną. Abu nesiklauso kalbų apie susitarimo „Minskas 2“ keitimą, nes dėl to prarastų dalį pasitikėjimo. Sykiu nė vienam neįdomu oficialiai prisiimti atsakomybės už Donbasą. Beveik visas P. Porošenkos legitimumas remiasi kova su Rusija. Be to, jis nesuinteresuotas leisti Donbasui 2019 m. balsuoti prezidento rinkimuose. Kremlius nenori nei mokėti už Donbasą, nei apriboti savo galimybių kištis į likusios Ukrainos reikalus.

Vis dėlto palikti viską, kaip yra, nereiškia, kad niekas nesikeis. Kaip neseniai sakė I. Girkinas: „Anksčiau ar vėliau [Rusijai] teks pripažinti pergalę arba pralaimėjimą. Karinė konfrontacija neišvengiama.“ Jam idealu būtų atkurti Naująją Rusiją, kaip rusiškai istoriškai buvo vadinamos rytinės Ukrainos dalys, – suformuoti naują valstybę iš Rusijos, Ukrainos ir Baltarusijos. Gali atrodyti, kad tai kliedesys. Bet pirmas I. Girkino surengtas ligoninės puolimas Slovjanske prieš trejetą metų irgi taip atrodė.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų