3dbondage.info

Kultūra yra katė

Kultūra yra katė

Sakoma, kad kultūringą žmogų galima pažinti iš to, jog užmynęs katę tamsiame kambaryje jis vis viena pavadina ją kate. Nekultūringasis, žinoma, pyksta ir keikiasi. Toks užmynęs gyvūną paprastai pats jaučiasi nekaltas. Atvirkščiai – jam katės kaltė tiesiog akivaizdi. Jos tamsoje ne(si)matė. Ji neperspėjo, nepasitraukė iš kelio. Sukniaukė per vėlai. Ir iš viso, kam jai reikėjo tenai būti. Be katės nebūtų buvę problemos ir kaltės.

Ar ne panašiai elgiasi valdžia, netikėtai užmynusi kokią pažangos kelyje drybsančią, netyčia pasipainiojusią kultūros ar švietimo problemą. Ji galvoja lygiai taip, kaip istorijoje su kate, kad kalti kiti. Kaltas ne tas, kuris užmynė, ne valdžia. Gal kalta tamsa. Gal visi kiti. Gal kalčiausia krizė. Kuri ištiko. Nes žodis „krizė“ viską paaiškina. Šis žodis kažkodėl panašus į „krizenti“. Krizė yra tai, kas ištiko ir kultūrą, ir švietimo sistemą. Ir dėl tos krizės, žinoma, kalta pati kultūra. Valdžia darė viską – „kūrė švietimo ir kultūros politiką“. Kažkodėl išgirdus tuos žodžius norisi tik keiktis.

Nei „politika“, nei „švietimas“, nei „kultūra“ – čia kažkokios neadekvačios, perteklinės, nekoreliuojančios sąvokos. Kultūra galėtų tapti visos visuomenės tobulėjimo, raidos, gerėjimo stimulu, akstinu keistis. Kultūra galėtų būti ta sritis, kurioje steigiamos naujos darbo vietos. Galėtų, bet visoms valdžioms ir švietimas, ir kultūra visados atrodė nereikalinga, neefektyvi, nuostolius nešanti veikla. Tokia, kuriai iš kažkur reikia rasti papildomų lėšų – sukandus dantis ir aiškiai nujaučiant, kad jokios regimos naudos iš jos nėra ir būti negali. Aukojant pinigus, sukauptus svarbesniems dalykams: keliams, daržams ir vaistams. Švaistant lėšas prabangos pirkiniams, užuot atidėjus rytdienai.

Kultūra ir švietimas gali palaukti geresnių laikų. Kai visi bus turtingesni… Kaip ir moralė – kokia gali būti moralė tuščiu pilvu ir negražiai apsirengus. Ir iš viso: kultūra ir švietimas tokie keisti, apykreiviai, ant savo kojų nenusilaikantys reiškiniai, kuriems nuolat reikia paramos. Kurie niekados savęs neišlaiko, už save nesumoka, yra neefektyvūs, neatneša regimos naudos. Grynos išlaidos, kurios neduoda pajamų.

Suprantama, kad ir kultūra, ir švietimas erzina buhalterius. Nes buhalteriškai jie neapskaičiuojami. Normaliame ūkyje visados gali nustatyti darbo efektyvumą: suskaičiuoji išlaidas, pajamas ir žinai, gavai pelno ar patyrei nuostolių. Ir nusiramini arba nusišauni. Kultūros ir švietimo srityje niekaip nepavyksta įvesti sąskaitybos. Išsiaiškinti buhalterijos. Žinoma, galima suskaičiuoti, kiek kainuoja mokyklos, teatrai, muziejai, bibliotekos, visokie menininkai ir mokytojai – jų išlaidos matomos.

O kiek jie atneša naudos – neaišku. Jų darbo rezultatai neapskaičiuojami. To, ką pagamina mokytojas, negali išmatuoti pinigais. Ką tose mokyklose žmonės gauna – kokią paslaugą, kokį produktą. Kažkokį neapibrėžtą išsilavinimą.

Kam statyti atskirai du paminklus – vieną Vyčiui, kitą J. Basanavičiui. Šį irgi galima užkelti ant to paties žirgo.

O ką gamina visokie menininkai. Jie sako, kad daugina kultūrą. Dar neaišku, kas toji kultūra. Ne kiekvienas vamzdis yra menas. Ir paminklų nereikia tiek daug. Kam statyti atskirai du paminklus – vieną Vyčiui, kitą J. Basanavičiui. Šį irgi galima užkelti ant to paties žirgo. Tik reikia pasitarti, priekyje raitelio ar jam už nugaros. Nes kultūros srityje reikia taupyti.

O ką, jeigu visko per daug. Visados yra įtarimas, kad ir išsilavinimo, ir kultūros per daug. Valgantys per daug nemato, kad piktnaudžiauja maistu. Universitetų per daug. Gali būti, kad mokyklų per daug. Ir mokytojų per daug. Toks įspūdis, kad mokytojai dauginasi kažkokio pumpuravimo būdu. Visaip baudžiami universitetai, kurie gamina mokytojus, įvairiai bandoma sustabdyti šį nuostolingą procesą, bet tų mokytojų vis atsiranda, nors ir aišku, kad jų seniai jau per daug. Ir besimokančių aukštosiose mokyklose per gausu. Todėl viską reikia optimizuoti. Žinia, tas gražus žodis gali reikšti ką tik nori. Pavyzdžiui, gyventojų skaičių labai gerai optimizuoja pandemijos ir karai. Nes visokių gyventojų pasaulyje jau seniai per daug.

Gaila, bet šioje istorijoje visi labiausiai išgyvena dėl rezultatų. Dėl to, kas čia bus. Kaip viskas klostytis ateityje. Kaip tai pasisuks ir visus paveiks. Kuo čia baigsis. Tik gali būti, kad daug pavojingesni visai ne ateities rezultatai, o procesai, (ne)vykstantys čia ir dabar. Procesai, kurie įvynioja, įtraukia, įsiurbia, įpainioja į save ir jau dabar paverčia visus kažkokia laukiančia minia ar mase. Ne gyvenančia, o lūkuriuojančia, kas bus. Ką su ja padarys. Kaip su ta kate, kartą užminta ir jau dabar neramiai laukiančia, kada ant jos vėl užlips. Nes užmintai jai liks tik sukniaukti: „Aš katė.“ Ir išgirsti: „Vėl tu, (…..) (kate), pasipainiojai man po kojomis.“

Liutauras Degėsys yra filosofas

Komentarai

  • Puikus straipsnis,nėra ką ir pridėti 🙁

  • Dar nesutikau nei vieno žmogaus, kuris užlipęs ant katės tamsioj patalpoj sakytų, – o kate. Be to straipsnyje lipa ant kultūros problemos, o ne ant pačios kultūros. Pati kultūra nėra tamsoje todėl vėl netinka palyginimas katei. Jeigu ko nors nematai yra toks posakis „išsišiepk ir pamatysi“. Valdžia niekad neinvestuos ten kur reikia. Pats laikas patiems perimti iniciatyvą ir eiti į renginius, pirkti meno kūrinius ir t.t. Be to reikia spaudimą daryti mažų miestelių kultūros įstaigoms. Nes tiek nekokybiškų renginių prikepa… Tarsi orentuotųsi į runkelius. Nežinau ar būtų padėjęs įstatymas kultūros įstaigų direktorių terminuotom sutartim, bet garantuoji blogiau tikrai nebūtų buvę 🙂

  • Jei būčiau katė, tai vieną kart užminta pabėgčiau, kur akys mato – į miškus, laukus, tapčiau laukine kate. Tai taip ir su kultūra gal norima pasielgt? Kultūra jau keliasi į pogrindį arba … jau visai nyksta… Liūdna.

  • Apie ką čia šio metaforos? Ką jos rodo? Autoriaus „aukštą aukštą…“? valstybės žemą žemą…“? Tokios dispozicijos yra bevaisės, bevandenės, bemeilės… Gaila autoriaus ir savo laiko.

  • Labai aktualus ir reikalingas straipsnis skaudžia tema

  • Ponia Bernadeta iš kategorijos žmonių, kuri labiau mėgsta šunis. Akivaizdu, kad mėgstantys uodegų vizgintojus paprastai patampa panašūs į savo augintinius (mokslo įrodyta). Bet palikim juos ramybėje, poniai per daug garbės apskritai ją minėti. Taip – pilnai pritariu visoms mintims, pritariu 100 proc. Trumpiau tariant – ką pasėsi, tą ir pjausi. Sėja ne gerb. autorius. Jis tik barsto sėklas pavėjui (bando savo kūryba) į tą dirvą, kuri yra tiek nualinta tų nuolatinių besikeičiančių ir, nepabijosiu to žodžio, begalvių daromų reformų, kad vargiai ar sudygs. O gaila… Sėja neapsiriboja vien sėklų barstymu, nors tas žodis reiškia būtent tai. O ko norėti? Kiekviena valdžia pirmus savo metus skiria praeitos valdžios „klaidoms“ (klaidos tai ar ne – diskutuotinas dalykas) taisyti. Antrus metus ruošia planus. Trečius – bando juos įgyvendinti, tačiau tai – juokingas laiko tarpas, kadangi ketvirtieji skirti pasiruošimui sekantiems rinkimams. Tada ateina jau kita valdžia ir daro tą patį. Tęstinumo – jokio. Čia – viena medalio pusė. Antroji – kada politikieriai stato į aukščiausius postus ne specialistus, o sau palankius, parankius, lojalius (na, čia tie vizgintojai…) kažkokios srities (nebūtinai kultūros, švietimo, nors būtent ši sfera ir yra visa ko pradžių pradžia) „specialistus“. Bet kurioje ministerijoje yra nuolat dirbantys ir išmanantys savo darbą žmonės, deja, tai – geriausiu atveju tik vidurinioji grandis, nes vadovai ateina ir išeina, nesikartosiu – pagal politinę liniją. Nenoriu išsiplėsti, bet užduosiu tik vieną klausimą: kodėl pastaruoju metu literatūroje, o ir apskritai mene, staiga toks skandinaviškas pakilimas? Talentų padaugėjo, norvegų, tarkim, staiga genai pakito? Anksčiau tautos išnykdavo dėl karų, juos asimiliuodavo didesniosios, karingesnės ir… kaip rodo istorija, ar pažengusios toliau kultūriniu atžvilgiu. Savotiška natūrali atranka. Mūsų atveju lieka tik „ar“. Mes naikinam save patys – savo noru iš vidaus. Kaip bebūtų, tačiau kultūra susijusi su ekonomika. Aš į ateitį žiūriu pesimistiškiau nei autorius – tik kelių šimtmečių klusimas, kada mūsų apskritai neliks. Jau dabar pusė niekada negrįš atgal, jiems nebeįdomu kas čia vyksta, jie atsiribojo nuo tos nuolatinės suirutės, nuo neapibrėžtumo, o jų tarpe yra daug talentingų žmonių. Gal per plačiai aš čia, bet viskas tarpusavyje susiję. Apie išnykusias kažkada tautas byloja bent jau kažkokie meno paminklai, na, nežinau, jų palikti rašytiniai artefaktai ar kas nors panašaus. Gal likusieji čia nujaučia tą neišvengiamą baigtį ir neeikvoja nei lėšų, nei energijos tam, kas liks – yra dabar ir šiandien. Nesiūlau, tarkim, medicinos sąskaita remti kultūrą bei švietimą, bet ir vėl pasikartosiu – juk visa ko pradžia yra būtent tai. Reziume – Č. Darvinas bus teisus, apie mus bylos į Neries pakrantę įsmeigtas vamzdis, kurį kada nors atkasę archeologai pasakys: „Taip turėjo nutikti…“ 🙁

Rodyti visus komentarus (6)

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų
ссылка

запчасти киа