3dbondage.info
(IQ montažas)

Lietuviškieji makronai

Lietuviškieji makronai

Senąsias demokratines Vakarų šalis stebinančios permainos Prancūzijoje mūsų šalyje išgyventos ne kartą

Lietuva dažnai laikoma Europos periferija. Vakaruose prasidėję procesai mus pasiekia gerokai vėliau, o jų sukeliami padariniai neretai būna prieštaringi. Vis dėlto tai, kas dabar vyksta Prancūzijoje, Lietuvoje – jokia naujiena. Emmanuelis Macronas prezidento rinkimuose, o jo vos prieš metus įkurtas judėjimas „Pirmyn!“ parlamento rinkimuose politikos senbuvius nustūmė į pakraštį. Nežinia, kaip dar pasiseks daug kam vilčių teikiančiam E. Macronui, tačiau mūsų šalyje kiekvienas politinis šokas palikdavo kartėlį.

„Daugelį metų Lietuvos partinę sistemą buvome linkę lyginti su kitų šalių. Vardydavome, ko trūksta iki idealaus Vakarų modelio, – kalbėjo Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) dėstytoja profesorė Ainė Ramonaitė. – Dabar matome, kad ir ten situacija keičiasi: iškyla įvairių nepartinių lyderių, naujų netradicinių ar ką tik susiformavusių partijų, kurios meta iššūkį visai partinei sistemai. Taigi, kažkuriuo atžvilgiu Vakarai mus pasivijo.“

Ne pirmas ir ne paskutinis

Norint suprasti, kaip Vakarai mus pasivijo, užtenka žvilgtelėti į rinkimų rezultatus. Jie dažnai primena pikto berniūkščio iškrėstą šunybę, nuo kurios dalis visuomenės ima žagsėti, bet greitai užmiršta ir vėl lipa ant to paties grėblio.

Lietuvos partinėje sistemoje ne kartą būta politikos naujokų įsiveržimo, partijų jungimosi ar supanašėjimo, o mišri rinkimų sistema nė sykio neužtikrino galimybės didžiausioms politinėms jėgoms vienoms priimti sprendimus.

Lietuvos partinėje sistemoje ne kartą būta politikos naujokų įsiveržimo, partijų jungimosi ar supanašėjimo.

Nepriklausomybės aušroje mūsų šalyje formavosi dvipolė struktūra: kairėje įsitvirtino Lietuvos demokratinė darbo partija ir Lietuvos socialdemokratų partija, dešinėje – Lietuvos persitvarkymo sąjūdis ir Lietuvos krikščionys demokratai.

Didžiausi partinės sistemos sukrėtimai išgyventi 2000 ir 2004 m., kai iš žiemos miego pažadino centristinis viesulas. Priešakyje jo atsidūrė teisininko Artūro Paulausko vedama Naujoji sąjunga ir vėliau „širdžių prezidentu“ praminto Rolando Pakso Lietuvos liberalų sąjunga.

Dešiniosios jėgos imtos laidoti, o teoriškai daugiausia balsų gavę socialdemokratai vis tiek neturėjo galimybės formuoti valdančiąją daugumą. Prezidento Valdo Adamkaus pradėtas politinis eksperimentas gavo „naujosios politikos“ vardą.

2004 m. smogė dar viena politinė jėga, save laikanti centristinių pažiūrų. Naujokę į rinkimus atvedė kitas lietuviškasis Macronas – Viktoras Uspaskichas, pasisakantis už ES rinkos atvėrimą, administracinės naštos verslui mažinimą, investicijas į inovacijas ir socialinį teisingumą. Tada Darbo partijai pavyko įveikti Lietuvos socialdemokratų partiją – šiai skirtas ilgalaikis mažesniosios koalicijos partnerės vaidmuo. Jį socialdemokratai atlieka ir dabar.

2008 m. į valdžią grįžus vienai didžiausių partijų – Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams (TS-LKD), imta kalbėti apie sistemos stabilizaciją. Vis dėlto net ir šie rinkimai kaip 2012-ųjų patektų į penketuką nestabiliausių Europoje po Antrojo pasaulinio karo. Padėtį dar labiau iškreipė laidų vedėjo Arūno Valinsko įkurta Tautos prisikėlimo partija.

Rinkimuose pramogų pasaulio atstovai gavo 16 mandatų. Partija skelbė sieksianti mažinti biurokratiją, užkirsti kelią finansų švaistymui ir korupcijai, remti žemės ūkį. Partine drausme ir vienybe vargiai pasižymėjusi organizacija greitai skilo, ir politikos naujokai pabiro po kitas frakcijas, o 2009 m. rinkimuose į Europos Parlamentą surinko vos 1 proc. balsų.

Panašus scenarijus pasikartojo 2012 m., vadinamojo pedofilijos skandalo fone susiformavus „Drąsos keliui“. Šį kartą į lietuviškojo Macrono pozicijas pretendavo Neringa Venckienė. Vis dėlto jos bei jos vedamos partijos programinės nuostatos, pasirinkta retorika ir elgsena gerokai skyrėsi nuo prancūziškojo „Pirmyn!“. Tačiau ji pridarė pakankamai problemų tiek tradicinėms partijoms, tiek teisėsaugai.

Negirdėta, neregėta?

Metų pradžioje Prancūzijos prezidento rinkimus laimėjo politikos naujoku laikomas buvęs ūkio ministras E. Macronas. Jo pergalė tarsi byloja: atkirtis populizmui ir nacionalizmui gali būti ir yra sukurtas, o tradicinės partijos privalo išsikuopti nuo politinių skandalų ir atsinaujinti.

Praėjus mėnesiui po prezidento rinkimų, parlamento rinkimų rezultatai tik patvirtino E. Macrono pozicijas. Judėjimas „Pirmyn!“ iškovojo 308 vietas parlamente ir jį papildė trimis ketvirtadaliais naujokų, iš kurių didžioji dalis rinkimuose dalyvavo pirmą kartą, vidutinis jų amžius siekia 47 metus.

Prancūzijos respublikos sistemos kaitą signalizuojančių rinkimų atgarsiams pasiekus Lietuvą, E. Macronas buvo pramintas prancūziškuoju Skverneliu, o judėjimo „Pirmyn!“ rinkimams pateiktas sąrašas ir jo sudarymo principas ne kartą tapatintas su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) nepartiškumo, atsinaujinimo šūkiais.

Su „Darnios Lietuvos“ vėliava į rinkimus keliavusi LVŽS bei jos lyderiai Ramūnas Karbauskis ir Saulius Skvernelis kalbėjo apie metą pokyčiams, apsivalymą nuo skandalų, socialinio saugumo ir teisingumo poreikį – neigė tradicinį partijų susiskirstymą į kairę ir dešinę. O profesionalumo ir skaidrumo siekis oponavo tuo metu kilusiam liberalų skandalui.

Kolegos socialistai bei respublikonai E. Macronui neprognozavo nieko. Esą jo nuotykis neturi ateities. Lietuvoje socialdemokratai ir konservatoriai kaip susitarę teigė, kad LVŽS neturi jokių šansų. Geriausiu atveju tapti koalicijos partnere.

Galiausiai nutiko taip, kad LVŽS gavo 54 mandatus – daugiau nei konservatoriai ir socialdemokratai kartu sudėjus, į Seimą atėjo daugiau kaip pusė naujų narių. Politinė jėga buvo formuojama ne partiniu, bet priklausymo frakcijai principu, o Vyriausybėje didžiąją dalį postų išsidalijo „profesionalai“.

Pagrindinėmis laikytos to meto partijos kartu prarado apie 20 proc. balsų, o kaip nereikšminga vertinta LVŽS įsitvirtino politinėje padangėje.

S. Skvernelis visuomenės populiarumą pelnė tapęs vidaus reikalų ministru. Dar dirbdamas generaliniu policijos komisaru, jis buvo įvertintas už pasiekimus reformuojant policijos sistemą. Į ministro postą teiktas „Tvarkos ir teisingumo“ partijos, sulaukė socialdemokratų ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus pasitikėjimo ir tvirta koja įžengė į ministeriją.

Kelis sykius apsižodžiavęs su prezidente Dalia Grybauskaite, ministras postą greitai paliko. To pareikalavo jį delegavusi partija po to, kai S. Skvernelis pareiškė ketinantis artėjančiuose Seimo rinkimuose dalyvauti su LVŽS.

Prieš tai nė karto rinkimuose nesivaržęs policininkas Karoliniškių vienmandatėje apygardoje išrinktas jau pirmajame ture.

Prieš tai nė karto rinkimuose nesivaržęs policininkas Karoliniškių vienmandatėje apygardoje išrinktas jau pirmajame ture. Šiandien jis – ministras pirmininkas, pareiškęs, kad yra apsisprendęs dėl 2019 m. vyksiančių prezidento rinkimų. Vis dėlto, koks tai sprendimas, jis sako pranešiąs paskutinę dieną.

Po Seimo rinkimų S. Skvernelis buvo linksniuojamas kaip R. Karbauskio statytinis, vėliau išryškėjo jo savarankiška pozicija ir sukėlė abejonių, ar partijos lyderiai sugeba susikalbėti. Daugelis šaipėsi jam keičiant nuomonę mokesčių, Darbo kodekso ar universitetų pertvarkos klausimais. Visgi premjeras sugebėjo išlaikyti šaltus nervus ir, likdamas LVŽS drebinančių skandalų nuošalyje, tvirtai ginti savo poziciją.

Protingas entuziazmas

Pokyčiams pasiekti, reformoms įgyvendinti, valdžioje skaidrumui ir atsakomybei įtvirtinti entuziazmo neužtenka. Tiek E. Macronas Prancūzijoje, tiek lietuviškieji jo atitikmenys į valdžią atėjo nepamatuotų visuomenės lūkesčių eroje.

Metų metus laukdami, kada sistema stabilizuosis, rinkėjai vis nusivilia. Jie baudžia tradicines partijas, tikėdamiesi, kad jos imsis įgyvendinti lūkesčius, renkasi politikos naujokus ir žeria kritiką dėl jų neprofesionalumo. Ir partijos, ir jų lyderiai, ir visuomenė užsidaro dideliame muilo burbule, kurį susprogdinti pajėgtų tik noras investuoti į sistemos pokyčius ir kalbėti visuomenei išties rūpimomis temomis.

E. Macronas gali grąžinti prancūzams pasitikėjimą partijomis ir užtikrinti apsaugą nuo visa griaunančio nacionalizmo bei populizmo. S. Skvernelis dar turi laiko įrodyti, kad valstybę įmanoma valdyti efektyviau. Jei jam nepavyks, ateinančiuose rinkimuose greičiausiai bus ieškoma kito lietuviškojo Macrono.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų
подробнее

читать дальше