3dbondage.info

Naujoji viešoji vadyba ir viešasis gėris

Naujoji viešoji vadyba ir viešasis gėris

Dabartinis Lietuvos Respublikos valdymo modelis įtvirtino „valstybės dominavimą prieš žmogų“. Jame administracinė galia ir detali kontrolė turi viršenybę prieš bendradarbiavimą, piliečių iniciatyvos skatinimą. Mūsų politikos formuotojai neįvertina aktyvios pilietinės visuomenės kaip būtinos gerovės kūrimo sąlygos. Paskui stebimės, kad prarandamas piliečių ir valstybės ryšys, o jam atkurti paprastos patriotinės indoktrinacijos neužtenka.

Viena svarbiausių šios būklės priežasčių yra tai, kad Lietuva pasirinko hierarchinį administravimo modelį. Kaimynė Estija sukūrė sudėtingą daugiaryšę sistemą: nesibaimino diegti naujosios viešosios vadybos ir atsisakė policinei valstybei būdingo smulkmeniško teisinio reglamentavimo. Nors vienoda 50 metų represinė patirtis ir starto pozicijos, po beveik dviejų dešimtmečių Lietuvos padėtis vertinama kaip atsilikimas pagal beveik visus valdymo parametrus.

Pastaruoju metu išpopuliarėjusi naujoji viešoji vadyba nedaug tegali padėti. Vakaruose ji remiasi pasitikėjimo kultūros diegimu ir decentralizacija. O Lietuvoje tapo centralizacijos šaukle.

Šios Vyriausybės ir valstybės tarnybos vadovų strategijoje neatsispindi orientacija į vartotoją ir paslaugų kokybės užtikrinimą. Nebandomas suvokti ir faktas, kad teismai ir skundai kontrolieriaus tarnybai yra kraštutinė priemonė viešosios paslaugos teikėjo ir vartotojo santykiuose, todėl norint užtikrinti kokybiškas paslaugas reiktų padidinti demokratinę atskaitomybę ir skaidrumą. Galų gale skundus tiriančios institucijos nepajėgios nešališkai išspręsti visų ginčų. Maža to, juos institucijoms priimtina forma suformuluoti pajėgia nedidelė dalis asmenų, kurių teisės pažeidžiamos.

Esamą padėtį, be kita ko, sąlygoja atskaitomybės, monitoringo ir demokratinių priemonių stoka Lietuvos valstybės tarnybos veikloje. Įstatymai taikomi pasirinktinai, teisinis reguliavimas kaip vienintelis valstybės tarnybos instrumentas yra nepakankamas. Teisinės atskaitomybės dominavimas ne tik nesumažina totalitarizmo pavojaus, bet, atvirkščiai, veda į sovietinines praktikas.

Specifiškai suvokiama naujoji viešoji vadyba šios Vyriausybės darbotvarkėje tik patvirtina įsisenėjusias lietuviškos sistemos ydas.

Ar galimos naujosios viešosios vadybos reformos Lietuvoje? Sėkmingoms permainoms reikalingas charizmatiškas politinis lyderis, jo Vyriausybė turi būti stabili ir ilgalaikė, reformos vykdomos pamažu, atsižvelgiant į turimus išteklius (pertvarkų skaičius turi būti kontroliuojamas ir glaudžiai susijęs su sistemine analize pagrįsta strategija). Be to, reformos privalo turėti aiškius ir realistiškus tikslus ir remtis mokslinėmis žiniomis. Nė vienos iš šių sąlygų Lietuvoje nėra.

Dabartinė Lietuvos valstybė, pasižyminti silpna pilietine visuomene ir profsąjungomis, mus daro priklausomus nuo valdančiuosius apėmusių staigių atsivertimų ar fantazijų.

Nėra ir griežtų valdžios apribojimų. Valdžia Vakarų valstybėse visada apribota. Ją subalansuoja valdininkija, kartais konstitucinės monarchijos institucijos, teismai, profsąjungos ir pan. Atsvara valdžios uzurpacijai demokratinėje santvarkoje yra neatsitiktinė.

Prieš kelis dešimtmečius šiai pusiausvyrai pavojų Vakaruose sukėlė naujoji viešoji vadyba. Ji suabsoliutino dažnai neigiamas vertybes ir praktikas, kurios susiklostė didžiosiose privačiose korporacijose. Jas pabandyta perkelti į už viešąjį gėrį atsakingas valstybės institucijas.

Kiek šios pavėluotos tendencijos perkelti korporacijų vadybos principus yra aktualios Lietuvoje?

Mūsų visuomenė atomizuota ir nepasitiki tradicine biurokratija, viešosios politikos institutais ir demokratiniais mechanizmais. Neišpasakytai stiprus ir kai kurių politikų noras, palaikomas verslo asociacijų, pertvarkyti valstybę pagal korporacijose vyraujančius centralizmui būdingus principus. Korporacijoje paprastai nėra vietos pilietinei visuomenei, protestams ar profsąjungoms. Jose nėra empatijos, bet klesti vadovų egoizmas ir manipuliacijos.

Kita vertus, Lietuvoje atsvaros mechanizmai prieš galimą valdžios uzurpaciją yra nepalyginti silpnesni nei Vakaruose. Dabartinė Lietuvos valstybė, pasižyminti silpna pilietine visuomene ir profsąjungomis, mus daro priklausomus nuo valdančiuosius apėmusių staigių atsivertimų ar fantazijų, net jeigu politika grindžiama ribotai suprantamais visuomeninės naudos argumentais. Tokiomis sąlygomis vykdomos reformos dar labiau atitolins piliečius nuo valstybės, mažins pasitikėjimą ir toliau skatins pasitraukti nuo dalyvavimo, taip pat emigraciją.

Šarūnas Liekis yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Vilniaus politikos analizės instituto Patarėjų tarybos prezidentas

Jūsų komentaras

Rodyti daugiau
Daugiau leidinio naujienų
купить диплом дешево