3dbondage.info
(Vyčio Snarskio pieš.)

O gal jie tiesiog jauni…

O gal jie tiesiog jauni…

Vieni dažniausiai Y kartai priskiriamų apibūdinimų – „narcizai“, „nesubrendėliai“, „tinginiai“, „nerodantys pagarbos“, „nekantrūs“. Įžengę į darbo rinką jie laikomi tarsi ateiviais, o politikai jų dar privengia, nes nežino, kaip atstovauti gyvenimui nesubrendusiems jaunuoliams

Visuomenės vertybinės permainos vyksta nuolatos: jauni žmonės keičia vyresnius ir po truputį koreguoja atskirus gyvenimo būdo, požiūrio į politiką, darbą ar socialinį gyvenimą aspektus. Su esminiu vertybiniu lūžiu Vakarų civilizacijos susidūrė aštuntajame dešimtmetyje. Tada, politikos tyrinėtojo Ronaldo F. Ingleharto teigimu, nuo materialistinio požiūrio pamažu pereita prie postmaterialistinio: saugumo ir stabilumo poreikį atsvėrė saviraiškos galimybės, o to laikotarpio jaunuolių kartos tikslu tapo visapusiškai kokybiškas gyvenimas.

Priešingai nei jų tėvams ir seneliams, šiems žmonėms nebereikėjo kovoti, kad išgyventų. Pakanka tiesiog gyventi. Vis dėlto esminiai gyvenimo pamatai išliko. O jų formos pokyčius lėmė ne patys jauni žmonės.

Viskas arba nieko

Gyvenimą dažna karta laikė nulinės sumos žaidimu. Arba laimi ir pasiimi viską, arba keiti kryptį ir lieki nieko nepešęs. Jaunam žmogui toks požiūris nepriimtinas. Jaunatviško maksimalizmo vedamas, jis trokšta laimėti: siekia galimybių, ų, rezultatų. Visgi, esminiai principai išlieka tokie patys.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto dėstytojas, politologas Vincentas Vobolevičius teigė, kad pastaruoju metu visuomenės moksluose ima vyrauti požiūris, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo jų gyvenamo laiko ar vietos, vertina tas pačias moralines savybes: „Niujorko universiteto tyrėjai iškristalizavo penkis vadinamuosius moralinius požiūrius, būdingus visiems Homo sapiens. Tai – teigiamas požiūris į pasiaukojimą dėl kitų, į teisingumą, į pagarbą autoritetui, į lojalumą grupei ir žavėjimasis skaistumu, tyrumu.“

Tad kliaunantis šia teorija galima daryti išvadą, jog visų amžiaus grupių atstovams imponuoja minėtais bruožais pasižymintys politikai ir visuomenės vedliai. Vertinamos tos pačios savybės, tik šiek tiek pakito jų išraiška. Pavyzdžiui, žavėjimasis lytiniu skaistumu virto „ekologiškumo religija“.

Tai gražiai gražiai…

Negali pykti, kaip sakoma. Tokius užaugino.

Y kartos žmonės gyvenimo sparnus išskleidė tada, kai griuvo sienos, o technologijos pasaulį sumažino iki jų džinsų kišenės dydžio. Jie augo šeimose, kuriose tėvai į vaikus investavo laiką, pinigus, mintis ir idėjas. Jie turėjo visai kitokias galimybes mokytis nei tėvai, prieigą prie įvairiausių lavinimosi šaltinių ir vis tiek išliko daugiausia laiko bibliotekose praleidžiančia karta.
Vienu metu šie žmonės geba atlikti kelias užduotis, turi kelis darbus ir nevengia padėti kitiems – tai daugiausia savanoriaujanti karta istorijoje. Bet ne todėl, kad tai užprogramuota jų galvose, o todėl, kad jie atėjo į tokį pasaulį.

Y kartos žmonės gyvenimo sparnus išskleidė tada, kai griuvo sienos, o technologijos pasaulį sumažino iki jų džinsų kišenės dydžio.

Jau dabar tūkstantmečio karta sudaro didžiausią dalį visos darbo jėgos, jos atstovai labiausiai išsilavinę ir į darbo rinką įžengia turėdami daugiausia patirties. Visgi šie žmonės greitai susidūrė su skaudžia realybe: 2008 m. pasaulį ištikusi recesija labiausiai sumažino jaunimo galimybes įsidarbinti ir iki neregėtų aukštumų išaugino nedarbą. Bet nesunaikino noro įsitvirtinti ir pasiekti užsibrėžtų tikslų.

Konservatizmas ateina per kančią

Dėl įvairių priežasčių Y karta ilgiau nepradeda stereotipinio suaugusiųjų gyvenimo: ilgiau lieka po tėvų sparnu, vėliau tuokiasi ir pan., todėl užsitęsia paauglystės, studentiško gyvenimo fazė.

Suaugusiųjų patirtys, pasak V. Vobolevičiaus, greitai parodo, kad gyvenimas nėra tik juodas ar baltas, o jaunatviški įsitikinimai turi daug išimčių: „Dėl to ilgai savęs ieškantys Y kartos rinkėjai gali būti kategoriškesni nei vyresni bendrapiliečiai. Tai kursto ir socialinių medijų kuriami „intelektualų getai“, kuriems priklausantys ima demonizuoti kitaip manančius.“

Negana to, jie jautriai reaguoja į smurtą, klimato kaitą, šešėlio požymius politikoje, versle ar kasdieniame gyvenime. Tad nenuostabu, kad jų savisaugos instinktas labai stiprus – jie kovoja už savo galimybes.

Taip įsisukama į nesibaigiančią ne tik tarpusavio, bet ir kartų konkurenciją. Varžomasi dėl įgūdžių, idėjų, ų, galimybių ir garantijų. Galiausiai tenka nuleisti rankas ir panirti į nusivylimo liūną: „Man jau 22-eji, o dar nieko nesugebėjau pasiekti.“

Ne pirmi ir ne paskutiniai

Kadaise supykę graikų dievai išskirtinio grožio jaunuolį Narcizą už puikybę ir tuštybę pavertė gėle. Šiandien istorija kartojasi. Nepelnytai visi 21–36 metų jaunuoliai laikomi išskirtinio grožio, savimi besipuikuojančiais žiedais.

Be reikalo jie išskiriami ir kaip karta, su kuria neįmanoma susikalbėti ir kurią sunku priversti dirbti. Žodžių „tie vaikai šiais laikais“ lydimas atodūsis buvo nukreiptas ir į X bei kūdikių bumo kartų atstovus. Pastarieji esą buvo tokie tingūs, kad rašytojas Tomas Wolfe’as XX a. aštuntąjį dešimtmetį praminė „Aš dešimtmečiu“ (Me Decade). Juos pakeitusi X karta dėl mažai rodomo susidomėjimo darbu ir prasminga veikla buvo badoma pirštais: „Dykinėtojai!“

Sakoma, kad net Aristotelis ir Platonas antikinėje Graikijoje nevengė kandžiai įgelti aplink „slampinėjantiems“ jaunuoliams.

Atėjo tūkstantmečio kartos eilė. Vėliau išmuš Z kartos laikas – jau šiandien stebimės jos atstovų polinkiu į technologijas, neatpažįstame jiems svarbių herojų ir nesuprantame jų klausomos muzikos.

Vis dėlto šie žmonės imasi spręsti visuomenės senėjimo, augančios skolos ir socialinės atskirties, klimato kaitos problemas. Jie vertina pastangas gyvenimą paversti daugiau nei nulinės sumos žaidimu: su begale pasirenkamųjų, iškeltų ir atsakytų klausimų bei įprasminta misija. Šie žmonės nori pakeisti pasaulį. Tik dar neatrado būdų. Būtų klaida jiems trukdyti.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų