(Lino Masioko fotografija)

Vienas kambarys kūrybai

Vienas kambarys kūrybai

Prieš kelerius metus kūrybinę studiją įsirengusi kino režisierė Jurga Zabukaitė spėjo įsitikinti ne vienu jos privalumu. Gimus dukteriai, atskira erdvė darbui tapo dar ir būtino laiko sau bei savo mintims sala.

(Lino Masioko fotografija)

Žvelgdamas pro studijos langus regi kontrastingus vaizdus: iš vienos pusės – senas tiltelis ir medžiai, o visai greta stiebiasi, kaip teigia studijos šeimininkė, braziliškos favelos stiliaus daugiabučiai. Pasak J. Zabukaitės, šių patalpų Naujamiesčio loftuose pasirinkimą lėmė didžiuliai langai, išplečiantys šviesos ir erdvės diapazoną. Režisierei svarbu ir tai, jog norėdama atsiriboti nuo aplinkos trikdžių ir panirti į darbą, ji užtraukia didžiules juodas užuolaidas ir studija tampa belaike erdve. Šviesos nepraleidžiančios draperijos praverčia ir dieną, kai menininkė per projektorių peržiūri vaizdo medžiagą ar filmus. Šiuo metu J. Zabukaitė tam skiria itin daug laiko: birželį ji keliavo į Peru vykstantį Centrinės ir Rytų Europos kino festivalį „Al Este de Lima“, kur buvo trumpametražių filmų vertinimo komisijos nare. Ten režisierė pristatė savo naująjį filmą „Chambre à soi“, sukurtą pagal Virginios Woolf esė „Savas kambarys“.
„Mano profesijoje išsitrina darbo ir poilsio ribos, todėl ir šios erdvės funkcijos išsiplečia – ji tapo antraisiais namais, – pasakoja Jurga. – Ji man brangi ir reikalinga vieta susikaupti, užsidaryti. Šiame kūrybiniame kambaryje jaučiuosi visiškai laisva.“

(Lino Masioko fotografija)

Studija nedidelė, tad prieš čia įsikurdama, J. Zabukaitė nutarė kreiptis į pažįstamus architektus, jog šie patartų, kaip ją optimizuoti. Paulius Vaitiekūnas sugalvojo erdvės koncepciją, o ją išgrynino ir įgyvendino Tomas Stauskas. „Esu patenkinta rezultatu, – sako menininkė. – Čia yra viskas, ko reikia: švari darbo erdvė, vieta miegui, archyvavimui skirta zona.“ Studija tapo ir patogia susitikimų su partneriais, kolegomis ir bičiuliais vieta, kur galima kartu žiūrėti filmus ar tiesiog privačiai pasikalbėti. Dažnai čia kavos pertraukėlei užsuka ir netoliese gyvenančios draugės. Anot J. Zabukaitės, atskira kūrybinė erdvė itin pasiteisino į jos gyvenimą atėjus dukteriai Sofijai. Dabar menininkė bent kelias valandas per dieną gali išeiti iš namų aplinkos, susikaupti darbui ir skirti laiko sau.

(Lino Masioko fotografija)

J. Zabukaitė teigia, jog stengiasi neprisirišti ir nekaupti daiktų, tad ir studijoje jų nedaug. „Manau, esu gana intravertiška, dėl to geriausiai jaučiuosi viena. Mane įkvepia tuštokos erdvės, kurios kitiems galėtų atrodyti nejaukios. Man užtenka švarios patalpos išlaisvinti protui ir rašyti ant balto popieriaus lapo. O neapsikrovimas daiktais visiškai neįpareigoja. Todėl, kai keliauju, mėgstu gyventi viešbučiuose“, – patinkančių erdvių ir savo charakterio ryšį nusako režisierė.

(Lino Masioko fotografija)

Minimalistinė studija tapo ir viena iš J. Zabukaitės filmo „Romantiniai paukščio kliedesiai“, nominuoto kaip geriausias lietuviškas trumpametražis filmas „Sidabrinių gervių“ apdovanojimuose, filmavimo lokacija. Režisierė neslepia, jog sava erdvė filmavimo aikštele virto ne tik dėl to, jog buvo tinkama stilistiškai, bet ir dėl riboto finansavimo. „Trumpametražis filmas yra introspektyva, etiudas, pokalbis su savimi apie tai, kaip integruotis į lietuviško kino industriją, nekuriant funkcionalių masinės gamybos objektų, – pasakoja ji. – Mano interesų lauke taip pat visuomet yra architektūros ryšys su kinu. Net ir labai šaltą industrinio stiliaus architektūrą sušildo žmogaus buvimas.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų