3dbondage.info
1942-ųjų lietuvių vežimai darbams į Vokietiją. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Išgyvenimo egzaminus laikė visi

Išgyvenimo egzaminus laikė visi

Praėjusiame amžiuje karo verpetai vienodai šlavė ir karius, ir niekuo dėtus civilius – gyvybės neteko už ne tokį pasakytą žodį, patriotizmą ar tiesiog taip susiklosčius aplinkybėms.

Antrasis pasaulinis karas į Lietuvą atkeliavo išstumdamas sovietų okupantus. Tačiau naujoji okupacija lengvesnė nebuvo. Karo suirutė pateikė savus išgyvenimo egzaminus įvairiausių tautybių atstovams.

Susidorojo vietoje

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas sako, kad jau pirmąją karo dieną vokiečių karinė aviacija bombardavo Pajuosčio aerodromą. Tada pat ir sovietai pradėjo trauktis iš Lietuvos, o netrukus prasidėjo Birželio sukilimas prieš sovietinę okupaciją.

Istoriko teigimu, Panevėžio apskrityje sukilimo dalyviai veikė aktyviai. Be to, dalis gyventojų viešai reiškė savo nuomonę ir smerkė sovietų okupaciją. Deja, tuo metu dar ne visi sovietai buvo pasitraukę iš mūsų krašto.

„NKGB daliniai ir pirmosiomis karo dienomis vykdė represijas, suiminėjo Birželio sukilimo dalyvius ir šiaip žmones, atvirai pasisakiusius prieš sovietinę valdžią. Suimtieji buvo gabenami į Panevėžio kalėjimą. Okupantai, nematydami kitos išeities, nutarė trauktis į Rytus. Panevėžio kalėjime tebebuvusių suimtųjų laukė žiaurus likimas – juos nuspręsta sušaudyti“, – pasakoja apie to meto įvykius muziejininkas.

„Žydų bendruomenė, daug prisidėjusi prie Panevėžio pramonės, prekybos, kultūros ir švietimo vystymo, buvo negailestinga sunaikinta.“

D. Pilkauskas, istorikas

Pasak jo, ankstų birželio 25-osios rytą į ūkininko Antano Kuzmos žemę netoli cukraus fabriko atgabenti žmonės turėjo iškasti duobę. Po kurio laiko sunkvežimiu buvo atgabenti suimtieji, po to, D. Pilkausko teigimu, lengvuoju automobiliu atvyko asmenys kariška apranga.

„Kaliniai buvo suvaryti prie duobės ir prasidėjo šaudymas. Šaudė lengvąja mašina atvykę asmenys. Taip pat šaudymo vietoje buvo kariškai apsirengusių asmenų, kurie saugojo ją ir nieko neprileido“, – pasakojo muziejininkas.

Raudonojo teroro aukų laidotuvės Panevėžyje 1941-ųjų vasarą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Raudonojo teroro aukų laidotuvės Panevėžyje 1941-ųjų vasarą. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Kai birželio 27-ąją į Panevėžį įžengė nacistinės Vokietijos kariuomenės daliniai, sušaudytuosius prie cukraus fabriko buvo nuspręsta ekshumuoti. Atkasimu rūpinosi fabriko administracija, vadovaujama direktoriaus Balio Dauko.

Kaip paaiškėjo, virš sušaudytųjų buvo užpilta tik apie pusmetrį žemės. Fabriko direktoriaus sprendimu buvo duota drobės kūnams suvynioti.

Ekshumacijos metu išaiškėjo kraupios sovietų nusikaltimo smulkmenos: kai kurių nužudytųjų rankos buvo surištos, dalis buvo žiauriai sumušti. Iš viso susidorota su 19 politinių kalinių, tarp jų nemažai moksleivių. Dauguma buvo iš Kupiškio apylinkių.

Sušaudytos aukos buvo pašarvotos Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros rūsyje. Kartu laidoti ir sovietų nužudyti Panevėžio medikai bei dar keletas panevėžiečių.

Po karo dalis dalyvavusiųjų laidotuvėse nukentėjo. Pavyzdžiui, atsisveikinimo kalbą sakęs panevėžietis mokytojas Justas Micevičius, D. Pilkausko duomenimis, 1944 metais sovietų buvo nuteistas dešimt metų kalėti. Kryžių ant žudynių vietoje supilto kalnelio 1942-aisiais šventinęs ir pamokslą sakęs kunigas Vladas Butvila pokario metais taip pat už tai buvo teisiamas.

1942 metais kunigas Vladas Butvila pašventino kryžių sovietų nužudytiesiems ir sakė pamokslą, sugrįžus sovietams, už tai buvo teisiamas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

1942 metais kunigas Vladas Butvila pašventino kryžių sovietų nužudytiesiems ir sakė pamokslą, sugrįžus sovietams, už tai buvo teisiamas. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Nukentėjo atlikdami savo pareigą

Dar viena skaudi karo pradžios tragedija mieste – nužudyti keturi medikai.

Pasak D. Pilkausko, pirmosiomis karo dienomis į Panevėžio ligoninę buvo gabenami sužeistieji, tad chirurgai dirbo dienomis ir naktimis, o ligoninėje buvo įvesta karinė tvarka. Tuo laiku ligoninės direktoriumi dirbo Juozas Žemgulys, chirurgais – Stasys Mačiulis, Antanas Gudonis. Istorikas pasakoja, kad birželio 25-ąją prasidėjo sovietų valdžios atstovų ir komjaunuolių evakuacija. Kitą dieną medikams reikėjo operuoti penkis sužeistus lietuvius.

„Kaip vėliau rašė karo metų spauda, gydytojai buvo apkaltinti, kad operavo 1941 metų Birželio sukilimo dalyvius, bet nurodomos ir kitos gydytojų suėmimo versijos. Pagal jas, medicinos sesuo Zinaida Emilija Kanis-Kanevičienė pavargusi prasitarė, kad tik viskas greičiau baigtųsi. Ji buvo apkaltinta laukianti ateinančių vokiečių. Moterį buvo nuspręsta suimti, bet ji spėjo pasislėpti. Tada buvo suimti gydytojai J. Žemgulys, S. Mačiulis ir A. Gudonis“, – pasakojo muziejininkas.

Net neleidus nusivilkti baltų chalatų, gydytojai buvo varomi į NKVD ir NKGB būstinę Vasario 16-osios gatvėje. Medicinos sesuo nuėjo pasiduoti pati, bet gydytojų niekas nebeišleido.

„Naktį pasigirdo kitoks karo mašinų keliamas triukšmas. Į miestą įžengė vokiečių kariuomenė. Rytą visi ėmė ieškoti suimtųjų. Jie ir rasti NKVD ir NKGB būstinėje Vasario 16-osios gatvėje. Rūsyje buvo šiurpiai atrodantys lavonai su kankinimo ir šautinėmis žaizdomis. Ant grindų buvo didžiulis kraujo klanas. Ypač išniekintas buvo Z. E. Kanis-Kanevičienės kūnas. Kartu su gydytojais rasti nukankinti „Maisto“ technikas Vilhelmas Vaišvila, geležinkelietis Kazys Šlekys ir Panevėžio vykdomojo komiteto finansų skyriaus buhalterio padėjėjas Antanas Čibinskas“, – pasakojo apie kraupius to metu įvykius istorikas.

Kaip minėta, šios okupantų aukos Panevėžyje laidotos tą pačią dieną kartu su nužudytaisiais prie cukraus fabriko.

Birželio sukilimo dalyviai buvo itin aktyvūs Ramygalos ir Krekenavos valsčiuose. Nuotraukoje – žuvusių sukilimo Krekenavos miestelyje dalyvių A. Kulikausko ir A. Kiaunės kapai Krekenavos kapinėse. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Birželio sukilimo dalyviai buvo itin aktyvūs Ramygalos ir Krekenavos valsčiuose. Nuotraukoje – žuvusių sukilimo Krekenavos miestelyje dalyvių A. Kulikausko ir A. Kiaunės kapai Krekenavos kapinėse. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Panevėžys – vienas aktyviausių

Birželio sukilimo pradžia sutapo su karo pradžia, o įvykių centru tapo Kaunas. Kaip pasakoja D. Pilkauskas, birželio 22-osios vakarą buvo užimtas radiofonas, organizuota jo apsauga ir imta ruoštis transliacijoms. Kitą rytą Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis Leonas Prapuolenis perskaitė Lietuvos valstybės atkūrimo deklaraciją ir paskelbė sudarytos vyriausybės sąrašą.

Pasipriešinimas, istoriko teigimu, plačiai išplito. Ypač išsiskyrė Kauno miestas ir apskritis, Švenčionių, Mažeikių, Panevėžio apskritys, Utenos miestas ir apskritis.

Panevėžio apskrityje sukilimo, kurio tikslas buvo paskelbti Lietuvos nepriklausomybę ir perimti krašto valdymą, dalyviai irgi ėmė veikti jau 1941-ųjų birželio 23 dieną. Vykstant karui, sukilėliai naudojosi įvairiausiais būdais gauti ginklų. Pasak D. Pilkausko, Raguvos valsčiuje iš numuštų sovietų karinių lėktuvų jie perėmė daug šovinių, kelis kulkosvaidžius ir net ruošėsi pulti Raguvos miestelį.

Aktyviausiai sukilimo dalyviai reiškėsi Ramygalos ir Krekenavos valsčiuose. Tačiau Panevėžys irgi neatsiliko. 1941 metais mieste įsikūrė vietinės apsaugos štabas, prižiūrėjęs, kad neprasidėtų plėšikavimas. Jam vadovavęs pulkininkas leitenantas Antanas Stapulionis išleido įsakymą sučiuptus plėšikus šaudyti vietoje.

Į visus iš miesto vedančius kelius buvo išsiuntinėti žvalgai.

Birželio 25 dieną sukilėlių iniciatyva buvo išminuotas Piniavos tiltas ir „Maisto“ fabrikas. Panevėžio paštas taikiai perėjo į sukilėlių rankas. Ir jau birželio 27-ąją mieste, pasak D. Pilkausko, suplevėsavo trispalvės vėliavos.

Rimtesnių susidūrimų su besitraukiančia sovietų armija Panevėžyje ir jo apylinkėse neįvyko.

1941 metų liepos 21 dieną atkurtos nepriklausomos Lietuvos valdžios įsakymu Panevėžio apskrities viršininku paskirtas nepriklausomos Lietuvos karininkas Tomas Vidugiris, tačiau iki metų pabaigos mieste pamažu įsitvirtino okupacinė vokiečių valdžia. Paskyrus T. Vidugirį, sudaryta komisija karo nuostoliams nustatyti. Miesto ir apskrities nuostoliai įvertinti 987 346, 95 tūkst. litų. Panevėžio miestui padaryta nuostolių už 195 628, 50 tūkst. litų. Iš valsčių didžiausi nuostoliai padaryti Ramygalos valsčiui.

Panevėžio žydų tragediją šiandien panevėžiečiams primena memorialas su amžiams akmenyje iškalta miesto geto schema. V. BULAIČIO nuotr.

Panevėžio žydų tragediją šiandien panevėžiečiams primena memorialas su amžiams akmenyje iškalta miesto geto schema. V. BULAIČIO nuotr.

Žudynės tęsėsi dienomis

Pasak D. Pilkausko, skaudi Panevėžio istorijos tema – žydų genocidas.

Tarpukariu apie trečdalis mūsų miesto gyventojų buvo žydai. 1940 metais dalis jų spėjo pasitraukti, tačiau daugeliui nepavyko išvengti tragiško likimo.

„Vokiečių okupacija atvertė tragišką puslapį žydų tautos istorijoje, – pasakojo istorikas. – 1941 metais, prasidėjus Sovietų Sąjungos ir Vokietijos karui, Vokietijos armija žygiavo per Lietuvos teritoriją. Greitai prasidėjo represijos prieš žydų tautybės asmenis.“

Pasak pašnekovo, žydai buvo suskirstyti į dvi kategorijas. Į pirmąją pateko komunistinių organizacijų nariai ir kiti, kurie, nors nebūdami nariais, pasireiškė komunistiniu veikimu. Jie buvo suimami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Visi kiti žydai priskirti antrajai kategorijai, apgyvendinti gete ir turėjo nešioti geltoną raištį – 8 centimetrų geltonos spalvos apskritimą su raide J viduryje.

Pagal Panevėžio miesto komendanto nurodymą visi žydai privalėjo pristatyti miesto valdybai  turimus radijo aparatus, fotoaparatus, rašomąsias mašinėles, spausdinimo priemones iki 1941 metų liepos 11 dienos. Mat, muziejininko teigimu, iki tos datos vyko žydų perkėlimas į getą.

Geto ribos apėmė Klaipėdos, Krekenavos, J. Tilvyčio, Skerdyklos gatves. Jis buvo skirtas 4 423 asmenims. Istoriko duomenimis, gete atsidūrė 417 vaikų iki šešerių metų.

Vėliau geto ribos praplėstos. Kitose miesto vietose žydams buvo griežtai draudžiama rinktis. Nepaklusę žydai buvo suimami ir pristatomi į Panevėžio miesto komendantūrą.

Gete žydų tautybės asmenys gyveno neilgai – greitai prasidėjo masinis žmonių naikinimas. D. Pilkausko teigimu, žudynės prasidėjo jau birželio pabaigoje, o liepos 21-oji tapo šaudymų pradžia. Vien tą dieną sušaudyti 59 vyrai ir 11 moterų. Egzekucijas organizavo SS šturmbanfiurerio Joachimo Hamano būrys, bazavęsis Kaune. Būtent šis liūdnai pagarsėjęs „Hamano skrajojantis būrys“, kuriame, anot istoriko, buvo keliasdešimt esesininkų ir apie šimtas lietuvių, vykdė žydų genocidą Panevėžio krašte. Žmonės naikinti ne vieną dieną.

„Didžiausios žudynės suorganizuotos 1941 metų rugpjūčio 23-iąją, – pasakojo D. Pilkauskas. – Tą dieną sušaudyta 1 312 vyrų, 4 602 moterys ir 1 609 vaikai. Iš viso, pagal J. Hamano būrio duomenis, Panevėžio apskrityje sušaudyti 8 744 žydų tautybės asmenys, bet tai vargu ar tikslus ir galutinis skaičius…“

Taip žydų getas buvo likviduotas, o jo gyventojų turtas buvo paskelbtas Trečiojo reicho nuosavybe.

„Žydų bendruomenė, daug prisidėjusi prie Panevėžio pramonės, prekybos, kultūros ir švietimo vystymo, buvo negailestinga sunaikinta“, – sako istorikas.

Panevėžio kraštas aktyviai dalyvavo Birželio sukilime. Mieste net buvo įkurtas vietinės apsaugos štabas, prižiūrėjęs, kad neprasidėtų plėšikavimas. Jam vadovavo pulkininkas leitenantas Antanas Stapulionis (nuotraukoje kairėje – su žmona). PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Panevėžio kraštas aktyviai dalyvavo Birželio sukilime. Mieste net buvo įkurtas vietinės apsaugos štabas, prižiūrėjęs, kad neprasidėtų plėšikavimas. Jam vadovavo pulkininkas leitenantas Antanas Stapulionis (nuotraukoje kairėje – su žmona). PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Vežė į darbus

1942-aisiais Lietuvos teritorijoje jau daugiau nei metus vyko karas, o Panevėžio miestas buvo valdomas vokiečių valdžios atstovų ir vietinių pareigūnų. Tais metais pradėtas masinis Lietuvos gyventojų vežimas darbams į Vokietiją, neaplenkęs ir Panevėžio.

„Visos apskritys ir miestai gavo nurodymus, kiek asmenų turi išvykti, – priminė D. Pilkauskas. – Žmones atrinkti turėjo komisija, kurią sudarė darbo inspektorius, Panevėžio apskrities viršininkas ir miesto burmistro atstovai.“

Panevėžio mieste vežimas turėjo vykti 1942 metų birželio 30 dieną. Pagal pirminį nurodymą darbams turėjo būti atrinkta 500 asmenų. „Bet vėliau tas skaičius sumažintas iki 180“, – sako istorikas, pasak kurio, darbams į Vokietiją neturėjo būti imami žmonės, reikalingi žemės ūkyje. Tad ūkininkai, turėję nemažai žemės, iš dalies buvo apsaugoti nuo priverstinių darbų. Bet kitataučių padėtis buvo sudėtinga. Į vežimus lengvai galėjo patekti lenkai, rusai, kitų tautybių asmenys. Į sąrašus pateko ir romų šeima, žinomas fotografas Jonas Cibulskis (pastarasis, pasak muziejininko, sugebėjo išvengti tokio likimo).

Į tremiamųjų sąrašus buvo įrašyti ir Panevėžyje likę komjaunuoliai.

Dabar jau ne paslaptis, jog tuo miestui itin neramiu laiku atsirado nemažai skundikų, norėjusių, kad į sąrašus patektų kaimynai, jiems nepatinkantys asmenys.

„Dalis Panevėžio įmonių ir įstaigų bandė gelbėti savo žmones. Buvo siunčiami prašymai, kad jų darbuotojai būtų išbraukti iš tų sąrašų, – pasakojo D. Pilkauskas. – Panevėžio dramos teatro direktorius Juozas Miltinis prašė iš to sąrašo išbraukti dekoracijų specialistą. Buvo panašių prašymų ir iš „Lietuvos muilo“, siaurojo geležinkelio Panevėžio ruožo ir kitų įmonių bei įstaigų.“

Tą lemtingą 1942-ųjų birželio 30-ąją iš įtrauktųjų į sąrašus asmenų neatvyko 56, nors jiems buvo grasinama įvairiomis bausmėmis, net kalėjimu.

Tie, kurie buvo išvežti į Vokietiją, iš tiesų daugiausia dirbo įvairius žemės ūkio darbus.

„Vokiečiai juos vadino reicho karo pramonės talkininkais, – sako D. Pilkauskas. – Dalis šių žmonių vėliau sugebėjo grįžti į Lietuvą, kiti pasiliko ar žuvo įvairiuose Vokietijos lageriuose. Už nedidelius nusižengimus buvo galima patekti į įvairias koncentracijos stovyklas, kur sąlygos buvo ypač žiaurios.“

Nepasidavė

1943 metais karo eigai pasisukus vokiečiams nepalankia linkme, okupuotose teritorijose prasidėjo nacionalinių karinių junginių formavimas. D. Pilkausko teigimu, kadangi vokiečių valdžiai nepavyko suorganizuoti SS legiono Lietuvos teritorijoje, 1944 metais lietuviams leista kurti savo kariuomenę. Vasario 13 dieną tarp vokiečių okupacinės valdžios ir būsimosios  rinktinės vadovybės pasirašytas susitarimas. Rinktinės vadu iš dviejų  kandidatų buvo išrinktas generolas Povilas Plechavičius. Buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Stasys Raštikis vadovauti rinktinei atsisakė.

Istorikas pasakoja, kad gen. P. Plechavičiui pasirašant sutartį su vokiečių valdžia pavyko pasiekti, kad kaip kuriamos Vietinės rinktinės veikimo zona nurodoma tik Lietuvos teritorija. Taip pat jam pavyko pasiekti, kad vokiečiai nebevežtų lietuvių darbams į Vokietiją.

1944 metų vasario 16 dieną per Lietuvos radiją P. Plechavičius pasakė kalbą kviesdamas Lietuvos vyrus stoti į jo formuojamą Vietinę rinktinę. Tokiam žingsniui tuo metu pritarė ir Lietuvos pogrindinė spauda. Į Marijampolėje, Ukmergėje, Seredžiuje, Plungėje, Panevėžyje ir kitose vietose įkurtas lietuviškas komendantūras ėmė plūsti savanoriai. Per keletą dienų buvo surinkta per 20 tūkst. vyrų. Vasario pabaigoje mobilizaciją teko nutraukti.

1944 metų vasario 21 dieną savanorių registravimas prasidėjo ir Panevėžyje. Ypač daug savanorių į Vietinę rinktinę įstojo  iš vyrų gimnazijos ir prekybos mokyklos. Įstojusiesiems buvo išduodami mokyklos baigimo pažymėjimai. Iš Panevėžio berniukų gimnazijos į rinktinę įstojo 45 vaikinai.

Muziejininkas pasakoja, kad Panevėžyje  buvo tik 2 bataliono kuopos, o trečia kuopa buvo Biržuose. Pradžioje Vietinės rinktinės vyrai neturėjo uniformų, bet mieste jau veikė sargybos postai.

„Pagal buvusių savanorių atsiminimus jie uniformas gavo tik po mėnesio. Nevėžio gatvėje buvo organizuojamos šaudymo pratybos. Šautuvai daugiausia buvo angliški ir prancūziški. Abiejų kuopų kariai buvo siunčiami į žvalgybinius žygius į Panevėžio apylinkes, bet rimtuose kariniuose susidūrimuose nedalyvavo“, – sako D. Pilkauskas.

Žlugusi rinktinė

Daug aukštesniųjų klasių gimnazistų, troškusių tapti Lietuvos karininkais,  įstojo į Marijampolėje organizuojamą karo mokyklą. Visoje  karo mokykloje vyravo patriotinė karinė dvasia: kūrėsi kapelos, buvo statomi vaidinimai, kuriuose buvo šaipomasi ir iš vokiečių. Visi moksleiviai buvo aprengti vokiška karine uniforma su lietuviškais skiriamaisiais ženklais.

„Nustebinta tokios Vietinės rinktinės organizavimo sėkmės vokiečių valdžia ėmė kelti ultimatyvius reikalavimus, kurie pažeidė 1944 metų vasario 13 dienos susitarimą. Balandžio mėnesį vokiečių valdžia ėmė reikalauti sukurti papildomus batalionus. Buvo planuojama šaukti vyrus, gimusius 1915 –1924 metais. Mobilizaciją buvo planuota pradėti 1944 metų  balandžio 12 dieną. Norėta pašaukti iki 50 000 vyrų. Vėliau ta data buvo nukeliama“, – sako istorikas.

Panevėžio apskrityje mobilizacija pradėta gegužę, tačiau iš 138 šauktinių atvyko vos 7 ir tik penki iš jų buvo tinkami karinei tarnybai. Vėlesnis šaukimas buvo sėkmingesnis – iš 103 šauktinių atvyko 76, o tinkamais pripažinti 34.

„1944 metų gegužės 9 dieną vokiečių valdžia pareikalavo perduoti jų žinion visą batalioną. P. Plechavičius tam nepakluso. 1944 metų gegužės 15 dieną buvo areštuotas visas štabas, o gegužės 17 –21 dienomis sušaudyti 83 karininkai.  Po trumpo tardymo visa rinktinės vadovybė išsiųsta  į Salaspilio koncentracijos stovyklą“, – kalba apie rinktinės likimą muziejininkas.

Jo teigimu, koncentracijos stovykloje atsidūrė ir dalis Marijampolės karo mokyklos kariūnų. Tiesa, Panevėžio bataliono likimas susiklostė kitaip. Sužinoję, kad suimtas Vietinės rinktinės štabas, kariai išsiskirstė į gimtąsias vietas. Dalis jų pasiėmė ir ginklus.

„Vietinės rinktinės žlugimo priežastys aiškinamos įvairiai. Turbūt svarbiausia, kad lietuviai nenorėjo kovoti dėl svetimų interesų už šalies ribų, bet rinktinės formavimas parodė, jog jaunimas pasirengęs ginti Lietuvos nepriklausomybę“, – konstatuoja D. Pilkauskas.

Sėkminga mobilizacija

1943 metais mūsų šalies teritorijoje pradėti organizuoti inžinerijos statybos batalionai. Už jų organizavimą buvo atsakingas vokiečių generolas majoras Emilis Justas – vokiečių karinis komendantas Lietuvoje. Šie batalionai, D. Pilkausko teigimu, turėjo priklausyti vokiečių kariuomenei, pagrindinis jų uždavinys – statyti įtvirtinimus užnugaryje. Jie turėjo dėvėti vokiečių karinę uniformą.

„Panevėžyje vyrų mobilizacija vyko sėkmingiausiai – užsiregistravo apie 50 procentų vyrų. Panevėžio kraštas išsiskyrė tuo, kad čia buvo suorganizuoti 3 batalionai. Pirmas suorganizuotas 1943 metų gegužės mėnesį“, – pasakoja apie to meto įvykius D. Pilkauskas.

Jo teigimu, antrasis batalionas organizuotas birželį – tai buvo ketvirtasis mūsų šalies teritorijoje organizuotas batalionas. Istorikas pasakoja, kad birželio 8-ąją surengtos iškilmingos bataliono išleistuvės Laisvės aikštėje ir yra išlikusių filmuotų kadrų. Bataliono kariai buvo išsiųsti į okupuotas teritorijas – daugiausia Rusiją ir Baltarusiją.

„Jiems buvo išduoti ginklai, bet faktiškai jų nenaudojo. Ginklai buvo skirti galimiems susirėmimams su raudonaisiais partizanais, kurie veikė tose teritorijose. Atlyginimas kariams reguliariai nebuvo mokamas, o pagal buvusių eilinių karių atsiminimus, pinigų turėdavo išlošę jų kortomis iš vokiečių karių“, – sako istorikas.

Pasak jo, statybos bataliono nariai dirbo įvairius darbus – kasė apkasus, kirto miškus, tiesė kelius, gavo ir karinių mokymų. Dar vienas batalionas vėliau jau nebuvo visiškai suformuotas. Kiek žinoma, lietuvius prižiūrėdavo vokiečiai. Sąlygos buvo sudėtingos, tad buvo ir nemažai dezertyrų, tačiau su vietiniais gyventojais sutarė gerai.

„Batalionai keisdavo savo dislokacijos vietas ir 1944 metų pradžioje buvo grąžinti į Lietuvą. Iki vasaros jie faktiškai išformuoti. Grįžus sovietinei valdžiai, šių batalionų kariai buvo persekiojami“, – sako D. Pilkauskas.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų