H. A. Čigriejus: Aš – praeities žmogus

H. A. Čigriejus: Aš – praeities žmogus

„Kur tokį kišti? Kur nori, ten ir kiški“, – apie save – praeities žmogų – sako Nacionalinės premijos laureatas poetas, prozininkas, vertėjas Henrikas Algis Čigriejus. Su Gintautu Lesevičiumi jis kalbėjosi ne tik apie poeziją, bet ir apie mitiniu virstantį laiką.

Įdomu sužinoti, ar jaučiate poetinį bendrumą su kitais apie 1930 m. gimusiais lyrikais A. Baltakiu, J. Degutyte, A. Maldoniu, J. Marcinkevičiumi? Galbūt su irgi keleriais metais jaunesniu J. Juškaičiu iš šių poetų kartos konteksto iškrentate, juk karo laiku ir poros metų skirtumas galėjo būti lemiamas?

– Žinoma, kad iškrentu. Ir svarbu ne metų skirtumas, nors jis, beje, gana mažas. Ir J. Marcinkevičius, ir A. Baltakis į kūrybinį kelią įstojo anksti, iki pirmųjų publikacijų ir knygų jų stalčiuose, manau, jau gulėjo sąsiuvinių sąsiuviniai, pilni jaunatviškų eilių. O aš mokyklos suole buvau tik poezijos skaitytojas. Tiesa, uolus. Plunksną paėmiau įstojęs į Vilniaus universitetą. Iki tol mano planai buvo susiję su daile.

Tad kodėl pasukote į literatūrą?

– Paprasčiausiai pavėlavau. O gal galima pasakyti ir taip: išlaukiau meto, kai drastiški pageidavimai – reikalavimai – kurti tik „pilietiškus“ tekstus jau buvo gerokai priblėsę. Nebereikėjo absurdiškų „duoklių“, gudrių „perkūnsargių“. Ir aš, ir J. Juškaitis vis dėlto buvome kritikuoti už apolitiškumą. Teisybę sakant, savo apolitiškumą demonstravau. Yra tokia Salomėjos Nėries eilutė: „Aš nežinau nė vieno žodžio tai stepių svetimybei.“ Tad ir aš neradau nė vieno žodžio anai „tvarkai“. Nemokėjau. Gal man trūko elementaraus profesionalumo? Profesionalus poetas žodį minko kaip molį. Ir lipdo ką tik nori. Tereikia susikaupti ir racionaliai pasvarstyti. Nemokėjau, nekilo ranka.

Su J. Juškaičiu buvote draugai nuo studijų laikų. Išėjote tą pačią literatūrinę mokyklą. Ar yra paralelių tarp jųdviejų kūrybos?

– Mus siejo ta pati poetinė estetika, literatūrinė mokykla: J. Aistis, B. Brazdžionis, A. Miškinis. Buvom tarpukario ir kai kurios vokietmečio periodikos „žinovai“. „Naujosios Romuvos“, pirmųjų ir antrųjų „Vainikų“, „Varpų“, „Kūrybos“ gerbėjai. Su tais leidiniais neblogai susipažinome dar sėdėdami mokyklos suole. Mus siejo ir tas pats nesugebėjimas pagarbinti stabo, negalėjimas davinėti „duoklių“.

Šiandien mums neduoda ramybės tos pačios tolimos dainos. Tai, kas pasiutusiai sava, bet jau ir toli. Tik Jono kūryboje šitie motyvai išreiškiami gerokai įspūdingiau, giliaprasmingiau, su žvilgsniu aukštyn. Mano eilėraščiai buitiškesni. Manoji metafora primityvesnė. Mus nuo seno sieja ta pati idealistinė pasaulėžiūra, tik maniškė jau su protestantizmo injekcija.

Koks jūsų santykis su ankstesniųjų poetų kūryba? Kaip svarbu buvo mokytis iš lietuvių literatūros klasikų ir autoritetų?

– Mano vaikystės poetas – Kazys Binkis. Ką atrandi vaikystėje, išlieka visiems laikams. „Kiškių sukilimą“ beveik visą mokėjau atmintinai, dar nemokėdamas skaityti, nes ši knyga, kauniečio dėdės Petro dovana, mūsų namuose skaityta ne tik man, bet ir visiems namiškiams. Tai labai rimta knyga, be jokios sarmatos prisipažįstu, kad man ji tokia pat įspūdinga ir šiandien.

Darė įspūdį ir visa kita K. Binkio kūryba, jo keturvėjiškumas, sugebėjimas rašyti smagiai ir tuo pačiu rimtai. Jis mokėjo džiaugtis gyvenimu ir tuo užkrėsti kitus. Jei mano kūryboje yra optimizmo (vis dėlto jo turėtų būti), „ačiū“ sakau K. Binkiui. Ak, jis užkrėtė ne tik optimizmu, bet ir užuojauta bet kuriam, kas tik yra vejamas, gaudomas, kam grasinama.

O ką manote apie amžininkų ir vėlesnės kartos poetų kūrybą?

– Amžininkai mane seniausiai pralenkė visom prasmėm, bet negaliu ant jų nei pykti, nei jiems pavydėti. Beprasmiška, nes knygos turi savo likimą. Kaip minėjau, man labai artimas M. Martinaitis, o ką jau kalbėt apie J. Strielkūną – nepakartojamą ketureilio virtuozą. Iš savo kartos labiausiai gerbiu ir myliu M. Martinaitį, nes jis sako: „kažko kaimietiško yra mano kraujyje… Tu, mano žemdirbe dvasia…“

Vėlesnės kartos poetai džiugina. Noriu juos atsiversti. Rašyti kaip G. Grajauskas man, žinoma, kvapo pritrūktų, bet skaityti apie Simoną Stulpininką, sėdintį sau su knygele ant 10 000 voltų, smagu. Jie jauni, drąsūs ir išradingi, neieško žodžio kišenėje. Kaip gražiai moka nustebinti netikėtu posūkiu D. Kajokas, kokia valiūkiškai šmaikšti Žagrakalytė. Tiesą sakant, vėlesniąją kartą su jaunąja jau jungiu į vieną. Sakau be apsimetinėjimo ir pataikavimo: gražūs man ir Kukulas, ir Stankevičius, ir Jonynas, ir Jakimavičius, ir Marčėnas, ir… O tokio savotiško rimto nerimtumo arba nerimto rimtumo yra ir mano kūryboje, bet čia mielojo K. Binkio pamokos.

Papasakokite apie studijų laikus. Buvote ne tik J. Juškaičio, bet ir J. Girdzijausko, L. Gudaičio kolega. Kokie literatūriniai, kultūriniai interesai jus siejo?

– Su L. Gudaičiu ir J. Girdzijausku buvom dideli draugai. Tik abu ėjo literatūros tyrinėjimų keliu, aš daugiau – kūrybos. Jie buvo gerokai rimtesni, nors kartais ir jie leisdavo sau atsipalaiduoti. Juozas su kitais kambario draugais, Broniumi ir Benu, gražiai dainuodavo lietuvių liaudies dainas. O Leonas kiek pasididžiuodavo savo paskaitų užrašais. Ir ne tuščiai, užrašai buvo, anot jo paties, „kaip ledas“, taigi nei sulankstyti, nei suglamžyti, nei subraukyti. Rašyti stebėtino aiškumo ir gražumo rašysena tik vienoje lapo pusėje. Paskiau įrišti. Palyginti su jais, buvau plevėsa, bet mes, gal ir keista, labai sutarėm. Sutariam ir šiandien. Apie stalinistine dvasia persisunkusius kūrinius (tekstus) mokėjom pasakyt po kietesnį žodelį.

Turėjote laimės klausytis tokių dėstytojų kaip M. Lukšienė, V. Zaborskaitė…

– Taip. Dalyvavau ir J. Biliūno bei Maironio kūrybos seminaruose. Mano diplominis darbas ir buvo apie Maironio „Jaunosios Lietuvos“ žanrines kompozicines ypatybes. Profesorius J. Balčikonis įdiegė fundamentalią mintį: gerai įsiklausyk, kaip kalba tavo krašte, kalbos mokykis iš savo kaimo žmonių.

Kaip dabar vertintumėte savuosius lituanistikos studijų sovietmečiu darbus? Ar tai, ką darėte tuomet, buvo itin prasminga?

– Lituanistikos studijos buvo kartu, nors stačiai ir neįvardyta, išlikimo, moralinės rezistencijos mokykla, įtvirtinusi sampratą, kad kalba yra mūsų ginklas. Pats svarbiausias. Neišsižadėsi savo kalbos, net ir nelaisvėje turėsi laisvės. Ir įsitikinimas, kad K. Donelaitį turinti tauta niekada nebus išbraukta iš pasaulio žemėlapio. Stebino nepaprastas profesoriaus Jurgio Lebedžio talentas, senieji mūsų raštai, iš pirmo žvilgsnio tokie nuobodūs ir neįdomūs (postilės, giesmynai, žodynai, vertimai…), suspindo gražiausiomis spalvomis. Tai štai kokios gilios mūsų kultūros šaknys, tokių jau nebeišknisi.

Savo darbus vertinti visada sunku. Tuo labiau kūrybinius. Kaip jau man išėjo, taip. Gerokai vėlavau, parašiau nedaug. Bet štai ir „Don Kichoto“ autorius prašo „neniekinti jo darbo ir girti jį ne už tai, ką jis rašo, bet už tai, ko susilaikė nerašęs“. Nė viena eilute nepašlovinau imperijos. Kaip čia man taip pavyko? Gal kaip tam drąsiam zuikiui, kuris ėmė ir nepakluso liūtui, liepiančiam kiekvienam žvėriui prisistatyt į žvėrių karaliaus kabinetą.

Šiandien gyvename postmodernybėje. Ar tai neišbalansuoja jūsų verčių sistemos, nesukelia tam tikro nerimo?

– Manau, kad čia kalbėsime apie meno pasaulį. Kas man buvo vertybės anksčiau, tai ir liko. Mane, daugiau tradicinio kirpimo rašytoją, savaime suprantama, kardinalios permainos kiek pakutena. Gyvenime kaip gyvenime – laisvė daug kur virto savivale, o mene kartais per smarkiai nuklystama į lankas. Pats nebuvau ir nesu didelis rimtuolis, bet lyg ir bandžiau laikytis saiko. Lyg ir. Taip liepė Horacijus.

Meno pasauly daug kas manęs estetine prasme nebejaudina, bet kad įdomu, tai įdomu. Kartais net labai: o ką dar galima sugalvot. Bet čia, ko gero, taip diktuoja natūrali kartų kaita ir sandūra. Impresionistai, rodos, irgi piktinosi po jų atėjusiomis srovėmis, kai patys dar taip neseniai buvo apspjaudyti.

Kokią estetinę sistemą laikytumėte sau artimiausia?

– Mane, kaimo vaiką, veikė ir tebeveikia paprasta, ribų neperžengianti estetika. Gal todėl man gana artimas realistinis kūrybos metodas. Sovietmetis jį smarkiai diskreditavo, visomis dūdomis ir visais būgnais skelbė, kad realizmas esąs vienintelė vertybė. Nors iš tiesų sovietmetis tikrojo realizmo bijojo labiau negu velnias kryžiaus. Ir šiandien stengiuos nepaniekinti to, kas paprasta, o atsiriboti nuo to, kas prasta. Prastas labai moka apsikabinėti blizgučiais ir skambalėliais, moka apdumti akis ir apvesti apie kertę.

Visų naujovių beatodairiškai irgi neniekinu. Naujovės yra dėsniai, o prieš juos kelti vėją gana kvaila. Vienas modernistų – Paulas Klee – taip pasakė: „…tik taikingas pasaulis kuria realistinį meną.“ Tai štai. O kur ta taika?

Jūsų lyrikoje dominuoja žvilgsnis į praeitį, tartum kažkada buvusį ir pradingusį aukso amžių. Galbūt esate iš tų poetų, kurie negyvena nei dabartimi, nei ateitimi, tačiau susitelkia į praeities laiką?

– Taip, aš praeities žmogus. Ir ne nuo šiandien. Kas buvo, tai buvo, to „net patys dievai negal padaryti, kad nebūt buvę“. Taip sako antikos išmintis. Beje, nereikia nei antikos, nei didelių išminčių. Pro mus ar per mus, užduodamas širdį, slenka, o kartais čiuožia laikas. Tik kartais nuduodam, kad yra ir dabartis.

Taigi – kas buvo, tai buvo. To nebepajudinsi, nebeišklibinsi, tai esminga. Ir norisi užrašyti prozos ar poezijos tekstais. Ars longa, vita brevis est. Praeitis – talpiausia saugykla, tik gaila, kad Mnemosinės tarnyba ne tokia patikima, kaip norėtume. Prisiminimai mums prikrečia pokštų. Ko gero, vienas mėgstamiausių prisiminimų juokelių – parodyti praeitį gražesnėmis spalvomis, negu buvo iš tikrųjų. Ir įkliūname, ypač rašydami eilėraščius.

Literatūrologai apie jūsų lyriką kalba kaip kaimiškosios kūrybos tradicijos tąsą. Artimas ryšys su folkloru randasi savaime, kaip išeivio iš agrarinio kaimo palikimas, yra spontaniškas, o gal studijavote, specialiai domėjotės lietuvių tautosaka, dainomis?

– Vaikystėje mama man vis dainuodavo dainą „Aukštas dangus, šviesios žvaigždės, didelės ir mažos…“ Skamba ji ausyse ir šiandien. Gimiau ir augau ne Dzūkijoj, tad ne dainų, o Lietuvos lygumų krašte. Bet žmonės dainavo ir čia. Ir ne tik per svarbesnius suėjimus – vestuves, krikštynas, vardines, patalkius, kai pakvimpa apynėlis. Be to, anais laikais, dar prieš karą, skambėdavo ir tos gana saldžios, „dramatiškos“ literatūrinės ar romansinės dainos. Bet pelai nuo grūdų atsiskiria. Anksčiau ar vėliau.

Negaliu atsistebėti nepaprastu senosios liaudies kūrybos grožiu. Iš kur ta baudžiavose ir varguose skandinama, niekinama tauta rado tiek jėgos išskelti tokias metaforas, kokių pavydėti galėjo pats Goethe. Žodžiai – dar ne viskas, visai kitoks, anot Simono Stanevičiaus, „širdies pakrutinimas“, kai daina dainuojama. Gražiai dainuoja dvi mano dukterys Rūta ir Eglė. Ir du sūnaičiai, pradžios mokyklos mokinukai – Beniukas su Jurgiuku. Kai niekas negirdi, užtraukiu ir aš.

Kieno lietuvių mitologijos tyrimai jums geriausiai pažįstami?

– Greimo, Gimbutienės, Dundulienės, Vėliaus knygos tebedaro didelį įspūdį. Dundulienė vis po ranka. Mūsų mitologija, kaip ir visa baltų pasaulėžiūra, jau persikėlusi į pasakos ir poezijos šalį. Kuri mums šiandien tokia miela ir artima. Niekuo nebegrasinanti, tik rodanti, kaip mūsų žmonės gerbė saulę, dangų, žemę (Žiemynėlę, Žiedkėlėlę), duoną, ugnį. Nerodė į saulę pirštu, žemės nespardė, pavasario sėjos metu pirmus žingsnius žengė ne batuota ar vyžota, o basa koja, netyčia nukritusią duonos riekelę atsiprašydami pabučiuodavo, išeidami iš namų nepalikdavo duonos kepalo „aukštielninko“, ugnį, jei reikėdavo, užgesindavo tik švariu vandeniu.
O vyriausias mūsų dievų panteono dievas gyvenęs ant kalno sodyboj. Sodyboj, mokėjo daryti alų…

Yra bandančių senuosius mūsų tikėjimus restauruoti tiesiogine prasme. Be reikalo, palikime tai kultūros paveldui, tradicijoms ir poezijai, kuri gana dažnai tikresnė už pačią tikrovę.

Jei mitologišku iš dabarties perspektyvos galėtume įvardyti tarpukario laiką, kuriame gyvenote septynerius metus, ar jums būtų artimas tos Lietuvos kaip mitologinio, negrįžtamai prarasto aukso amžiaus įvaizdis?

– Pirmiausia tai niekada nepamirština, kad be tarpukario Lietuvos nebūtų nei šiandienės, nei Lietuvos apskritai. Mano vaikystė nedideliu tarpeliu buvo patekusi į tą laiką. Man teko didelė laimė. Gal tai ir nelabai aukso amžius, bet, man rodos, tai buvo žmonių kaip žmonių amžius. Nebuvo tiek daug civilizacijos žaisliukų, radijas, ir tas ne kiekvienoje gryčioje, ginė sunkūs darbai (žinau, kokia alsinanti žemdirbio dalia), bet buvo ir švenčių, ir giminių susitikimų, susėdimų prie stalų ir dainų. Sunku buvo tada numanyti, kad Joniukas šaus į Petriuką, kai viską galima gražiausiai išsiaiškinti prie uzbonėlio. Svetimieji ir galingieji primes mums žaidimus, kad net šešiolikmečiai, anot J. Marcinkevičiaus, šautuvų griebsis. Šautuvėlis vienoj pusėj iššauna, kitoj pusėj nebėr žmogelio.

Mintimis vis sugrįžtate į tuos laikus?

– Grįžta tik saulė, bet ir jinai vis į kitą laiką, nes viskas tik vieną kartą. Anie tarpukario metai jau Ten, atmintis uždildo aštresnius kampus, ir mums prieš akis sušvinta Arkadija. Protingas žmogus gal tik šypteli ir pasiraitoja rankoves – šiandien juk šitiek darbo. O tas, kuris rašo eiles, vis žiūri. Nereikia taip ilgai žiūrėti, vėjas dar gali išspaust kokią ašarą. XXI a. Nei šis, nei tas.

Gal galėtumėte pratęsti mintį: „Henrikas Algis Čigriejus ir laikas“.

– Aš – praeities žmogus. Kur tokį kišti? Kur nori, ten ir kiški. Nemoku vertinti šios dienos, ir tik po geroko laiko pamatau, kad ji buvo graži. Bet šitaip, ko gero, atrodo visiems, bent jau daugeliui, su kuriais sueinu ir kai pasišnekam. Čia toks psichologinis pokštas. Beveik nejaučiu dabarties, yra tik nepertraukiama slinktis, man prasidėjusi jau prieš nemaža metų. Nekenčiu gegužės, ji taip greitai prašvilpia, pražydi. Jau beveik geriau lapkritis – jo praeinančio ne taip gaila. Gražiausias man kovo mėnuo, tas traškančių ledokšnių ir dainuojančių katinų metas. Kai dar „kai ko“ yra prieš akis. Bet va ir tai ar ilgam. Šiaip nesu joks pesimistas – laiko slinktis juk prieš visus mus. Visiškai prieš visus.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų
alfaakb.com

Был найден мной интересный сайт про направление http://220km.com.ua/.
Нашел в интернете классный портал , он описывает в статьях про Битумная черепица Ruflex Ornami http://eurobud.com.ua/