3dbondage.info
Vestuvės. XX amžiaus 3-iasis dešimtmetis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Prie šeimos stalo – lyg prie altoriaus

Prie šeimos stalo – lyg prie altoriaus

Tradicinėje lietuviškoje šeimoje po vienu stogu išsitekdavo trijų kartų atstovai – seneliai, tėvai ir vaikai.

Visame pasaulyje šeimos samprata lyg ir vienoda. Tačiau žvelgiant į skirtinguose kraštuose gyvenančias šeimas, kultūriniai skirtumai gana ryškūs – skiriasi tarpusavio santykių pobūdis, papročiai, gyvenimo būdas, bendravimas.

Pasukus vienu keliu

Etnologė Vitalija Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad tradicinių senosios Europos šeimų būta dviejų tipų – vakarietiško ir rytietiško. Pastarosios šeimos labiau paplitusios slaviškuose kraštuose – jose būta gerokai daugiau bendruomeniškumo, augo daugiau vaikų.

Vakarietiškos šeimos individualesnės, linkusios labiau rūpintis savo asmeniniu ūkiu, o ne bendruomenės reikalais, šeimose mažiau vaikų. Lietuviškos šeimos labiau atitinka vakarietiškų šeimų tipo požymius.

Tad kokios jos buvo – senosios lietuviškos šeimos? Šeimos, iš kurių mes visi per kartas iki šių dienų atėjome ir dabar puoselėjame savas, elektroninio amžiaus šeimas.

Žinoma, jau visai kitokias, bet vis dėlto daugeliu atveju tokias pat, su tokiais pat darnos, laimės, pilnatvės siekiais ir tikslais.

Šeima gimsta porai – vyrui ir moteriai pasukus tuo pačiu keliu. Koks bus tas kelias, priklauso nuo daugybės dalykų, bet, svarbiausia, nuo abiejų sutuoktinių.

Etnologė teigia, kad norint geriau suvokti, suprasti tradicinę šeimą, reikėtų visų pirma pažvelgti į pirmąsias šeimos gimimo valandas – į vestuves ir į jų papročius.

Etnologė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad svarbiausia šeimos vertybe – gerais tarpusavio santykiais ir šiais laikais reikia nuolat rūpintis, juos puoselėti. T. ŠIAUDINIO nuotr.

Etnologė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad svarbiausia šeimos vertybe – gerais tarpusavio santykiais ir šiais laikais reikia nuolat rūpintis, juos puoselėti. T. ŠIAUDINIO nuotr.

Turtas – pirmoje vietoje

Lietuviškų vestuvių papročiai rodo, kad šeimos kūrimas buvo pagrįstas ekonominiu pagrindu. Turtas buvo labai svarbus, santarvė šeimoje didele dalimi priklausydavo nuo jo. Iš meilės galėdavo tuoktis nebent beturčiai, samdiniai – kai nebuvo kuo vienam prieš kitą didžiuotis.

Susituokus nevienodo statuso asmenims, ypač pačioje santuokos pradžioje kildavo konfliktai, draudimai, priekaištai. Aišku, išimčių kaip ir visur būdavo, bet turtas neabejotinai – pirmoje vietoje.

O svarbiausias turtas Lietuvoje, kaip žinoma, – žemė. Kiek tos žemės turėjo būsimųjų sutuoktinių tėvai, dažniausiai ir lemdavo poros pasirinkimą.

Žemę tėvas skirdavo vyriausiam sūnui arba dalindavo visiems sūnums. O dukros išeidavo į kitus namus – prie išrinktajam tėvo skirtos žemės.

„Svarbu, kad šeimos dažnai savęs klaustų, ar jos gyvena iš meilės, dėl meilės ir meilėje. Konkrečiai tai reiškia aukojimąsi, atleidimą, kantrybę, savitarpio pagalbą, pagarbą.“

Popiežius Pranciškus

„Šeimos kūrimą lėmė turtinis pagrindas ir tik paskui vystėsi geri arba nelabai tarpusavio santykiai. Per jausmų ugdymą, bendravimą, supratimą, atlaidumą pavykdavo sukurti gerą, darnią šeimą“, – „Sekundei“ sakė V. Vasiliauskaitė.

Etnologė primena, kad nutekėdamos merginos turėdavo atsinešti kraitį, kurio vertė atitiktų vyro turimos žemės vertę. Nesunku įsivaizduoti, kas laukė neturtingesnės merginos, atitekėjusios į pilnesnius namus.

Atskirų butų, namų, kaip dabar, niekas negaudavo – tiesiog ateidavo į vyro šeimą, kurioje reikėdavo prisiderinti, parodyti nuolankumą, prisitaikyti.

Tekdavo prisitaikyti

Motinos – anytos neskubėdavo iš rankų paleisti valdžios. O ypač gyvenimo pradžioje, kol dar marti nebūdavo pagimdžiusi kūdikio.

Kol sūnaus nepagimdė – ne šeimininkė, tik jaunamartė. Nei raktų negaudavo, nei samdiniams nurodinėti negalėdavo, nei kitų svarbių sprendimų priimti.

Kaip labai svarbu būdavo kuo greičiau sulaukti sūnaus, rodo ir vestuvių paprotys jaunuosius pirmajai nakčiai palydint dalyti patarimus, kaip elgtis, kad greičiau sūnelio susilauktų, – ir duonos, ir sūrio kampelius valgyti, ir diržą po pagalve dėti. Pirmagimis sūnus šeimai buvo labai svarbu.

Paprotys dalinti vyro artimiesiems dovanas taip pat rodo, kaip svarbu buvo moteriai prisitaikyti naujoje šeimoje. Dovanos buvo labai svarbi vestuvių dalis – jų reikėdavo paruošti daug.

Anytai dovanodavo stuomenis arba drabužių, šešurui – marškinius, juostą, mošoms – skareles, dieveriams – rankšluosčių, pirštinių, juostų, vaikams – juostelių. Apdovanojus gimines nuotaka būdavo vedžiojama po trobesius, kur ji įvairiose vietose turėdavo padėti rankšluosčių, juostų.

Ir dar dovanų kraitė neturėdavo išsekti. Jaunąją šokdindavo jaunojo broliai, piršlys ir ji, su kiekvienu pašokusi, apjuosdavo jį rankšluosčiu ar juosta.

Venckūnų šeima. Vaišvilčių kaimas. XX amžiaus 2-asis dešimtmetis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Venckūnų šeima. Vaišvilčių kaimas. XX amžiaus 2-asis dešimtmetis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Šeimos vertybės – iš kartos į kartą

Lietuvoje nebūdavo didelių, gimininių šeimų, tokių, kokios vyravo tolimuose Rytų kraštuose, kur vienuose namuose gyvendavo gausūs giminaičių būriai. Tačiau trys kartos po vienu stogu pas mus visada sutilpdavo.

Namuose tradiciškai gyvendavo seneliai, tėvai ir vaikai. Kartų santykis buvo grįstas pagarba vyresniesiems.

Kaip pasakoja etnologė, į vyresnius visada kreiptasi daugiskaita – „Jūs, mama“, „Jūs, tėte“. Vaikai buvo mokomi susitikus pabučiuoti vyresniems žmonėms ranką, taip išreiškiant jiems pagarbą ir meilę.

Senas žmogus nebuvo vejamas sėdėti už krosnies. O žemaičių trobose seneliams būdavo skiriamas net atskiras kampas, alkierius – atitverta trobos dalis, kur jie galėjo savarankiškai tvarkytis, turėjo ramybę.

Apžvelgdama tradicinės šeimos modelį V. Vasiliauskaitė atkreipia dėmesį, kad ypač artimas bendravimas būdavo tarp senelių ir mažiausių vaikų. Didžiąją dalį tėvų laiko atimdavo nesibaigiantys ūkio darbai. Tad nuo tų darbų jau pasitraukę seneliai būdavo svarbiausi mažųjų prižiūrėtojai, pirmieji jų mokytojai, patarėjai.

Kikavimų, žaidinimų, kutenimų mažyliai dažniausiai sulaukdavo iš senelių, iš jų ir pasakas, ir dainas išgirsdavo. Kol žąsų ganyti dar nereikia, daugiausia laiko ir praleidžiama su seneliais.

Net ir piemenauti išėjusieji taip pat gaudavo vyresnio žmogaus – kerdžiaus pamokas. Kerdžius dažniausia būdavo jau garbaus amžiaus žmogus, pilnas išminties, mielai perduodamos vaikams. Mokydavo juos groti, dainuoti, negailėdavo patarimų.

O jau tie senelių pamokymai ir dabar dar išlikę vyresnių žmonių atmintyje. Dažnas tik iš senelių išgirsdavo, kad nevalia troboje švilpauti, į ugnį spjauti, garsiai šūkauti, kojomis po stalu mataruoti ir kt. Pamokymų neklausantiesiems ir baisių pagąsdinimų negailėta. Štai į ugnį spjaudantiems sakydavo, kad po mirties teks tą ugnį laižyti ir baisiai kentėti.

Etnologė atkreipia dėmesį, kad vaikų ugdymas būdavo pagrįstas Dekalogu – dešimčia Dievo įsakymų. Labai paprasti, suprantami, bet visam žmogaus gyvenimui svarbūs reikalavimai, kurių privalu laikytis: gerbk savo tėvą ir motiną, nevok, nemeluok ir kt.

Pamokoms kartais žodžių neužtekdavo – nepaklusniųjų ir beržinė košė laukė. Ne vienas gavo rykštės už iš kaimyno sode surinktus obuolius, parsineštą svetimą daiktą ar melagystę. Kad atsimintų: svetimo imti šiukštu negalima.

Auklėdavo pavyzdžiu

Darbščių, sąžiningų tėvų, senelių elgesys buvo pats geriausias auklėjimo būdas, pavyzdys vaikams.

Vaikai nuo mažens buvo pratinami prie darbo, mokomi atsakomybės – jau šešerių metų žąsis ganydami žinojo, kad reikia būti atidiems, nežiopsoti. Praganius žąsiuką bus bėdos. Kiekvienas nuo mažens žinojo savo darbus. Nūdienos vaikus taip pat labai svarbu pratinti prie darbo, atsakomybės – tas dabar dažnai pamirštama.

Žvelgiant į šių dienų šeimas, kartų santykius jose, akivaizdu, kad skirtumų yra labai daug. Vis dėlto, kaip sako V. Vasiliauskaitė, geri dalykai, svarbios vertybės per šimtmečius nepasikeitė – meilė, supratimas, darna svarbu kiekvienai šeimai. Santykius, kaip ir anksčiau, reikia ugdyti patiems.

Kaip yra sakęs popiežius Pranciškus: „Svarbu, kad šeimos dažnai savęs klaustų, ar jos gyvena iš meilės, dėl meilės ir meilėje. Konkrečiai tai reiškia aukojimąsi, atleidimą, kantrybę, savitarpio pagalbą, pagarbą. Kaip pagerėtų šeimų gyvenimas, jei kiekvieną dieną būtų vartojami trys paprasti žodžiai: „prašau“, „ačiū“, „atsiprašau“.

Pelių šeima. Raguva. 1933 metai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Pelių šeima. Raguva. 1933 metai. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS nuotr.

Prie bendro stalo

Bene svarbiausias dalykas kiekvienoje šeimoje būdavo stalas. Kaip sako etnologė, tai – tarsi savotiškas šeimos altorius. Prie jo buvo ne tik valgoma, daug svarbių klausimų spręsta susėdus už stalo. Yra ir papročių, ir apeigų, susijusių su stalu.

Štai ir apeiginis apėjimas aplink stalą, nuotaką išleidžiant iš namų. Vyriausios pamergės vedama, nuotaka tris kartus apeina stalą, jį pabučiuoja. Eidama vis patraukia staltiesę, linkėdama savo draugėms kuo greičiau ištekėti.

Kūdikis prieš vežant krikštyti būdavo imamas ne nuo lovos, o nuo stalo. Ant stalo statytas kryželis, uždegamos žvakės, prie stalo būdavo meldžiamasi, giedama.

Bendras susėdimas prie stalo sujungia, vienija šeimą. Kiekvieną rytą per pusryčius, prieš pradedant valgyti vyriausias šeimos narys laimindavo visus gerai dienai.

Prie stalo visiems buvo skirta sava vieta – pačioje garbingiausioje, stalo gale, sėdėdavo vyriausiasis, šeimos galva tėvas ar senelis. Vaikams, kuriems reikėdavo elgtis kukliai, neišsišokti, būdavo vieta pakraštėly.

Atsirasdavo prie stalo vietos ir samdiniams – jie nebuvo kaip šeimos nariai, bet dažniausia su jais elgtasi pagarbiai, nevejama atskirai valgyti.

Duonai – stalo karalienei taip pat būdavo rodoma didelė pagarba. Žmonės žinojo, kad reikia duoną taupyti, nemėtyti jos, reikalui esant dalintis, net paskutinio elgetos be duonos riekės neišleisti.

Didelėje šeimoje duonos neretai pritrūkdavo – kasdien ji nebuvo kepama, gal tik kas dvi savaites.

Šventės taip pat sukviesdavo prie to paties stalo – per Kalėdas, Velykas, Sekmines būdavo laukiama ir giminaičių atvažiuojant. Tad tuomet jau ne tik savi, bet ir būrys svečių sėsdavo – vaikų labiausiai lauktieji krikšto tėvai, dėdės, tetos.

Auklėdavo pavyzdžiu

Tradicinėje lietuviškoje šeimoje gyvenimas sukosi kartu su nuolatiniu metų ciklu – pagal jį buvo darbai, ritmas, bendravimo laikas.

Ypač daug laiko kartu šeimos praleisdavo žiemos vakarais. Tuo metu jausdavosi bendrystė ir su kitais to paties kaimo gyventojais, advento vakarais į didesnes trobas susirinkdavo kelios šeimos ir visi kartu leisdavo laiką. Visi turėdavo ką veikti.

Seneliai pasakodavo įvairias, dažniausia baisias istorijas apie velnius, jaunimas žaisdavo, burdavosi. Vaikai taip pat žaisdavo, pavyzdžiui, aklą vištą, kiškelį nabagėlį. Tačiau jiems tekdavo prisėsti prie tėvų ir pasimokyti to, ką jie tuo metu veikė. Pavyzdžiui, plunksnas plėšyti, virves vyti ar kitokius darbus dirbti.

Daug apie praeities kaimo gyvenimą galima suprasti nagrinėjant svarbiausių šeimos gyvenimo įvykių – vestuvių, krikštynų, laidotuvių papročius.

Žinoma, kad vos gimusį vaikelį būdavo skubama pakrikštyti, nes naujagimiai gana dažnai mirdavo. O nekrikštytiems net kapinėse vietos neatsirasdavo, tekdavo atskiruose kapeliuose laidoti.

Laikas nuo gimimo iki krikštynų vadintas radynomis – tuo metu tėvas eidavo kaimynams pranešti apie gimimą. Tada ištekėjusios moterys – kaimynės, giminaitės eidavo lankyti gimdyvės, atnešdavo dovanų.

Labai svarbu būdavo pasirinkti gerus krikštatėvius – garbingus žmones. Jie tapdavo ne tik vaiko, bet ir jo tėvų artimais žmonėmis. Buvo sakoma, kad augantis vaikas pasisavina krikšto tėvų būdą ir įpročius. Laidotuvės taip pat turėjo savų papročių. Mažų vaikų į jas nelabai leisdavo – manyta, kad mirtis stipri, naikinanti jėga. Besilaukiančioms moterims taip pat būdavo tam tikri draudimai.

Iš tolimos praeities atėjęs paprotys laidotuvėse naudoti eglutes, jų šakas – pinti vainikus, barstyti takus į šarvojimo patalpą. Anksčiau eglutėmis apstatydavo vežamą į kapines karstą, statė jas ant kapo. Eglė – visada žalias medis – siejamas su pirmykšte žmonių pasaulėjauta, šis medis laikytas amžinos gyvybės simboliu.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų