M. GARUCKO nuotr.

Žemę išmainė į dangų

Žemę išmainė į dangų

Drauge su paukščiais sklandantiems parasparnininkams šis pomėgis garantuoja laisvės pojūtį ir užtikrina gerų emocijų pliūpsnį. Be to, ore gautas adrenalinas – geriausias vaistas nuo visų ligų.

Panevėžietis Valentinas Raginskas parasparniais į dangų kyla jau 15 metų ir to moko kitus. Vyras šį pomėgį atrado artėdamas prie keturiasdešimtmečio. Dabar „Panevėžio parasparnių“ klubo narys ir instruktorius 53-erių V. Raginskas ilgai ant žemės neužsibūna – vis laukia tinkamų orų ir lekia sklandyti.

Artimieji jau priprato prie šio jo pomėgio. Vaikai užaugo stebėdami tėtį, tad ir patys išmoko sklandymo subtilybių. Vis dėlto Valentino atžalos nuolatiniais parasparnio draugais netapo.

Anot V. Raginsko, jauniems žmonėms nėra lengva rasti laiko tokiam užsiėmimui, nes reikia mokytis, dirbti, kurti šeimas. Paprastai parasparnių aistruoliais tampa vyresnio amžiaus žmonės.

Sklandymas – lyg žaidimas šachmatais

Parasparnius aukštyn kelia šilto oro srautai, vadinamieji termikai. Tam, kad pavyktų lengvai pastebėti ir išnaudoti šiuos srautus, reikia įgyti patirties.

V. Raginskas sklandymą lygina su žaidimu šachmatais – norint kuo ilgiau išsilaikyti ore, reikia turėti pastabumo ir loginio mąstymo, meteorologinių žinių ir kažko neapsakomo, kas nuolat traukia į dangų.

Instruktorius tikina, kad išmokti savarankiškai sklandyti galima maždaug per metus. Vis dėlto kiekvieną kartą kildamas sustiprini savo įgūdžius, todėl mokymosi procesas vyksta nuolatos.

„Darbas neturi trukdyti gyventi, reikia mokėti jį suderinti su pomėgiais.“

V. Raginskas

Jei oro sąlygos palankios, skrydžio maršrutas gali siekti apie 100 kilometrų ir daugiau. Tokį atstumą nuskridus, rezultatas jau laikomas geru, o skrydis pavykusiu.

Sklandymo entuziastai sako, kad anksčiau užtekdavo nuskristi apie 50 kilometrų, kad parasparnininkai didžiuotųsi rezultatu. Tokį progresą lėmė įrangos tobulėjimas ir jos kokybė, mobiliųjų vilktuvų ir klubų su mokymo instruktoriais atsiradimas.

Lietuvoje daugiausia parasparniu yra pavykę nuskristi 359 kilometrus, tai 2017 metų rekordas.

Fizinių jėgų nereikalauja

Parasparnius V. Raginskas į dangų kelia savo sukonstruotu keltuvu, kurį nuolatos tobulina. Pagrindinis šio keltuvo privalumas – mobilumas. Jis prisitvirtina prie automobilio, tad pasirengti kelti užtenka vos 5 minučių.

Keltuvo pagrindinės dalys yra būgnas ir aplink jį apvyniotas lynas, kuris automobiliui važiuojant traukia parasparnį. Norint pakilti į maždaug kilometro aukštį, automobiliui reikia važiuoti apie 3 kartus didesnį atstumą.

Pasak sklandymo aistruolių, „Panevėžio parasparniai“ klubo narių, didelio fizinio pasirengimo šiam užsiėmimui nereikia. Jei pakeli kuprinę su įranga, sveriančia apie 18 kilogramų, jėgų skrydžiui visiškai užtenka. Ore viską padaro šilto oro srovės.

Tiesa, dažnai tiksliai numatyti ilgesnio maršruto nepavyksta, todėl nusileidus su visa įranga iki namų tenka nemažai paėjėti.

Vyrai sako, kad Lietuvoje skraidymas parasparniais ganėtinai populiarus. Palyginti su kitomis šalimis, kuriose apstu kalnų ir atrodo, kad reljefas sukurtas specialiai skraidyti, Lietuva neatsilieka.

„Kai tik nuvažiuojam į kokią kitą šalį, visada sutinkam lietuvių“, – teigia parasparnininkai. Be to, Lietuvoje rengiamos įvairios varžybos, kuriasi klubai, o patys sklandymo aistruoliai turi gausybę bendraminčių.

V. Raginskas kiekvienais metais keliauja į kitas šalis sklandyti kalnuose. Jis neseniai lankėsi Slovėnijos mieste Tolmine. Čia atsiveriantis nuostabus kraštovaizdis vilioja skraidūnus iš įvairių pasaulio vietų.

Instruktorius pripažįsta, kad gražūs kalnų vaizdai visada pakeri. Kildamas į dangų jis pasiima fotoaparatą ir stengiasi užfiksuoti miškus, slėnius, kalnų viršūnes, debesis. Vis dėlto tą grožį perteikti būna labai sudėtinga. Dėl rūko ir debesų nuotraukos paprastai būna blankios, o spalvos matomos lyg per miglą.

Sklandymas kalnuose ypatingas ir tuo, kad norint pakilti užtenka atsispirti nuo šlaito ir šviečiant saulei visada yra kylančių oro srautų (termikų). Keltuvas nereikalingas, tad keliauti skraidyti galima tik su į kuprinę supakuotu parasparniu.

Dėmesį patraukia didelės kuprinės

V. Raginskas pasakoja, kad nusileidus po ilgesnio maršruto neretai tenka keliauti autostopu. Tokios kelionės paprastai būna nuotaikingos, o automobilį susistabdyti nesunku.

„Dažnai būnu tam pasiruošęs – apsivelku kokį ryškesnį drabužį, kad patraukčiau dėmesį. Be to, vairuotojus labai domina didelė kuprinė“, – juokiasi vyras.

Anot Valentino, žmonės susidomi parasparniais, pradeda klausinėti, kaip šie skrenda, kur yra motoriukas. Tada tenka paaiškinti, kad būna ir bemotorių parasparnių, būtent tokiu V. Raginskas ir skraido.

Pasitaiko ir tokių vairuotojų, kurie apie parasparnius išmano visai nemažai, nes jau ne kartą yra vežę tokius skraidūnus arba matė juos skraidančius danguje.

Priklausomybė nuo orų

Kad būtų galima saugiai sklęsti parasparniu, būtinos tinkamos oro sąlygos. Pavojingiausias reiškinys – stiprus vėjas arba škvalas. Taip pat negalima skristi lyjant arba kai prastas matomumas. Idealiausios sąlygos, kai šviečia saulė ir yra vos keli debesėliai.

Parasparnininkai kiekvieną dieną pradeda tikrindami orų prognozę. Vyrai juokiasi, kad stebi orus uoliau nei meteorologai. Tik tuomet, kai oro sąlygos idealios, įmanoma nuskristi tolimą maršrutą.

Jei nėra kylančių srautų, tenka pasitenkinti vadinamaisiais pašokinėjimais, kai vos iškėlus parasparnį, jis po truputį ima leistis. Nors toks skrydis trumpas, bet per jį galima atlikti įvairias aerobatikos figūras ir taip pasisemti gerų emocijų.

Parasparnininkų teigimu, dažnai draugai ir artimieji prašo paskraidinti. Juos vilioja galimybė pasisemti gerų emocijų ir pasimėgauti gražia gamta. Tačiau patys mokytis valdyti parasparnį ir aukoti savo laiką ne kiekvienas pasiryžta.

Trokštančiuosius pamatyti žemę iš paukščio skrydžio instruktoriai skraidina dviviečiais parasparniais, vadinamaisiais tandemais. Keleivis sėdi priekyje, o pilotas gale, abu privalo prisisegti diržais. Per tokį skrydį keleiviui beveik nieko nereikia daryti, tik kelis pirmus metrus greitai pabėgėti, kol parasparnis pakyla į orą.

Pasijunta gamtos dalimi

Parasparnininkas Aleksejus Bespalenka pasakoja, kad kai pirmą kartą pakilo į orą, jį sužavėjo Lietuvos grožis. Iš paukščio skrydžio regimi miškai, laukai, ežerai padarė labai didelį įspūdį, bet svarbiausia, kad jie taip ir neatsibodo.

Be to, kiekvieną kartą skrydis būna skirtingas: skiriasi oras, vėjas, nuotaika, gamta atrodo vis kitokia. Sklendžiant virš miško galima išvysti laukinių žvėrelių: stirnų, kiškių ar šernų. Gyvūnai visai neišsigąsta, o tik smalsiai stebi parasparnininkus.

Dar dažnesni skrajūnų palydovai paukščiai. Jie ne tik stebi, bet ir kartu sklando. Kalnuose pasitaiko, kad praskridus arti erelio lizdo paukštis ima piktai sukti ratus aplink, nors parasparnio neliečia.

A. Bespalenka įsitikinęs, kad ore gautas adrenalinas – geriausias vaistas nuo visų ligų. Parasparnininkas teigia, kad pakilęs atsiriboja nuo visų žemiškų reikalų ir pailsi emociškai. Tokia veikla yra kaip savotiška meditacija, padedanti įveikti stresą, tapti geresniu ir ramesniu žmogumi.

Sunkiausia – suderinti laiką

Anot V. Raginsko, dažnai žmonės vos pabandę sklandyti parasparniais suserga šia liga. Tačiau norint išsiugdyti įgūdžius, reikia skirti nemažai laiko, kurio surasti kartais būna labai sunku.

Sunkiausia suderinti laiką ir tinkamus orus. Dažnai geri orai pasitaiko viduryje savaitės, todėl dažnas parasparnių aistruoliai aukoja darbo valandas, kad pakiltų į orą.

„Darbas neturi trukdyti gyventi, reikia mokėti jį suderinti su pomėgiais“, – juokiasi V. Raginskas ir prisipažįsta, kad per ilgai užsibuvęs ant žemės pradeda ilgėtis dangaus, o vos pakilęs atgauna jėgas.

Saugumas priklauso nuo piloto

Valentinas tikina, kad dažnai dar vos atradusius šį užsiėmimą žmones užvaldo adrenalino poreikis. Tada jie ima skraidyti neatsargiai ir per daug rizikuoja. Jis pats sako šią priklausomybę įveikęs, kai patyrė kelias traumas.

Pats užsiėmimas nėra pavojingas. Vis dėlto saugumas priklauso nuo paties piloto ir jo veiksmų.

Anot parasparnininko, skraidymas, kaip ir automobilio vairavimas, reikalauja atsakomybės ir atsargumo. Kiekvienas turi pasirinkimą: ar blogu oru kilti į dangų, ar palaukti, kol pragiedrės, ar sukti ratus virš miško, ar nusileisti atviroje aikštelėje.

Sklandymo aistruoliai tvirtina, kad skraidymas gydo nuo įvairių ligų. Jei skauda galvą ar kamuoja sloga, vyrai lekia skraidyti parasparniais.

Galerija

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų